Jurijus Kanneris, Rusijos žydų kongreso prezidentas
1945 m. gegužės 29 d., valdžia, kurią tik neseniai išlaisvino sovietų kariuomenė nuo vokiečių okupacijos Norvegijoje, areštavo garsiausią pasaulyje norvegą – Nobelio literatūros premijos laureatą (1920 m.) Knutą Hamsuną ir perdavė jį teismui dėl bendradarbiavimo su priešu, už kolaboravimą.
Tautos pasididžiavimui tuo metu buvo beveik 86 metai. Jis beveik nieko negirdėjo ir darė įspūdį ne visai sveiko žmogaus. Po dvejų metų vykusiame teismo posėdyje jis teigė nieko nežinantis apie nacių įvykdytus žiaurumus. ,,Toks senas žmogus – Dievo būtybė“. Teisėjai per daug juo nepatikėjo, tačiau, skirtingai nei jo žmonos, į kalėjimą jo nepasodino – konfiskavo turtą ir keletui mėnesių išsiuntė į psichiatrinę ligoninę, atėmė namą – jam teko gyventi slaugos namuose.
Ypač pasižymėję kolaborantai (Hamsunas buvo vienas ryškiausių) pokario Norvegijoje paprastai buvo šaudomi. Taigi jis gavo ypač švelnų nuosprendį, pagyvenęs rašytojas skolingas ne valdžios gailestingumui, o Maskvos užtarimui.
Interviu su Norvegijos vyriausybės nariais tremtyje V.Molotovas reikalavo išsaugoti Hamsuno gyvybę (be to „leisti jam ramiai gyventi“). „Jūs esate per švelnus, pone Molotove“, – sakė jam būsimas Norvegijos užsienio reikalų ministras. Įtardamas retą stalinistinio komisaro švelnumą, labai jau retai jis būdavo švelnus, tačiau tą kartą būtent jis išgelbėjo Nobelio premijos laureatą nuo mirties bausmės.
Hamsuno žavėjimasis vokiečių nacizmu buvo nuoširdus, idėjinis, sąmoningas ir, jo supratimu, patriotiškas. Jis nekentė britų, niekino Ameriką, kurią gerai pažinojo, o nacistinę Vokietiją laikė Vakarų pasaulio viltimi. Ugningas Norvegijos patriotas Hamsunas sveikino vokiečių kariuomenės okupaciją savo šalyje.
Jis žavėjosi J.Gebelsu, įteikė jam savo Nobelio medalį, atsiprašydamas už tai, kad neturėjo nieko brangesnio. Jis susitiko su Hitleriu, išgąsdino jį skundais dėl vokiečių marionetės, Norvegijos vadovo – V. Kvislingo (beje, sušaudyto 1945 m. rudenį. Molotovas jo negynė , – J. K.).
Kai į Norvegiją, kuri jau buvo praktiškai išlaisvinta, atkeliavo informacija apie Hitlerio savižudybę, Hamsunas apie jį parašė sudvasintą nekrologą, pavadindamas šį monstrą tautų gelbėtoju.
Tai, kad rašytojas buvo 30 romanų ir tūkstančių pasakojimų bei straipsnių autorius, vienintelis norvegų rašytojas, pristatęs norvegų literatūrą pasaulyje, išvengė mirties bausmės Norvegijoje ir netgi sugebėjo po teismo parašyti savo paskutinį romaną vargingame globos namų kambarėlyje, – rezultatas – norvegai jokiu būdu nerodė jam meilės ir pagarbos.
Minėdami Hamsuno vardą savo šalyje, jie visada kalba apie gėdingą faktą – jo bendradarbiavimą su naciais.
Po karo nacionalinio Norvegijos klasiko knygų buvo išleista mažiau nei, pavyzdžiui, SSRS.
Dabar Norvegijoje jo gėdijasi. Ir tai daugiau pasako apie norvegus nei apie akivaizdžias nuodėmes, kurias kai kurie iš jų padarė karo metu, o tų nuodėmių pakako: pradedant visapusišku Norvegijos policijos dalyvavimu „galutiniame žydų klausimo sprendime“ ir baigiant savanorių SS legionu „Norvegija“, kuris kovojo netoli Leningrado, ir net SS propagandos pulkas, kuriame tarnavo sūnus Hamsunas.
Mes turime su kuo palyginti. Kai matau, kaip buvo statomi paminklai kolaborantams su naciais per karą Ukrainoje, jie vadinami nacionaliniais didvyriais remiantis tuo, kad jie svajojo apie savo šalies laisvę, žudydami žydus, lenkus, rusus ir ukrainiečius, nesutinkančius su jais tik dėl apgailėtinos būtinybės.
Kai matau latvių, lietuvių, estų legionierių paradų kadrus, prisimenu Hamsuną. Jis yra padaręs nepalyginamai daugiau Norvegijai, nei S. Bandera ar R.Šuškevičius Ukrainai, ar G.Cukursas – Latvijai.
Tačiau dėl Hamsuno gėdijasi Norvegija, bet didžiuojamasi savais žydšaudžiais Ukrainoje ir Latvijoje. Štai kur yra skirtumas. Ir manęs niekas neįtikins, kad skirtumas tarp to, kaip šiandieniniame pasaulyje suvokiama Norvegija ir šios šalys, niekaip nesusijęs su jų požiūriu į skirtumą tarp savo didvyrių ir antiherojų.