Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Viliojo „nemokamais“ bilietais

D. Pilkausko pasakojimu, tarpukario emigracijos bangos būta milžiniškos. 1918–1940 metais iš Lietuvos pasitraukė daugiau nei 100 000 gyventojų. Ir tą nulėmė daugybė socialinių veiksnių.

„Skurdus gyvenimas, nuolatinis pinigų trūkumas net maistui, būtiniausioms prekėms, socialinės apsaugos trūkumas nulemdavo žmonių pasirinkimą emigruoti nekreipiant dėmesio į gresiančius pavojus“, – konstatuoja istorikas, primindamas, mūsų šalyje tais laikais faktiškai nebuvo pensijų sistemos.

Dalis gi emigrantų tolimose šalyse tiesiog ieškojo laimės.

Iki 1924 metų populiariausia kryptis iš Lietuvos buvo Jungtinės Amerikos Valstijos. Bet šios šalies valdžia, matydama iš Pirmojo pasaulinio karo nualintos Europos plūstančius emigrantų srautus, įvedė kvotas.

Tuomet emigracijos rodyklė pasisuko į Pietų Ameriką – Urugvajų, Argentiną, Braziliją. Šiaurinėje žemyno dalyje – į Kanadą. Nors kelionės vandenynu iki tolimų Pietų Amerikos krantų buvo ilgos, daugelį gundė laivininkystės kompanijų pasiūlymai.

D. Pilkausko paaiškinimu, jos norinčiuosius emigruoti plukdė nemokamai. Tiesa, už kelionę galiausiai vis tiek reikėdavo atsiskaityti – susiradus darbą svečioje šalyje. O šis Pietų Amerikoje, pasak istoriko, buvo ir daug sunkesnis, ir menkiau mokamas nei JAV.
Keliai vedė ir iš Panevėžio, ir į Panevėžį

D. Pilkausko teigimu, būta tarpukariu ir laikinosios emigracijos. Dalis lietuvių sezoniniams darbams vykdavo į Latviją, kur ekonominė padėtis buvo geresnė. Tai kėlė nemenką čionykščių ūkininkų pasipiktinimą, nes jiems kartais trūkdavo samdinių. Ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos uždarbio paieškos nuvesdavo už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.

Istoriko duomenimis, 1928–1932 metais iš Panevėžio apskrities emigravo 3 113 asmenų. Kaip ir visi, geresnio gyvenimo jie ieškojo JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Urugvajuje, Pietų Afrikoje, Palestinoje.

1939–1940 metais, pagerėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos santykiams, dalis vietos vokiečių galėjo išvykti gyventi į Vokietiją ir tuo pasinaudojo. Šį procesą organizavo iš Vokietijos atvažiavę pareigūnai.

Bet, kaip pabrėžia D. Pilkauskas, iki 1930 metų į Lietuvą atvykdavo ir nemažai svetimšalių. Pavyzdžiui, vien pačiais 1930-aisiais tokių atvyko 5 770 daugiau nei 1923 metais.

Nors būta ir sugrįžėlių, kurie išvyko caro okupacijos metais. Vėliau imigracija ėmė sekti. Tam trukdė ir šalies įstatymai: vienas jų, priimtas 1919 metais, draudė atvykėliams įsigyti nekilnojamojo turto.

Be to, nors dalis sėkmingai imdavosi savo verslo, ne visi sugrįžusieji sugebėdavo vėl čia įsikurti, tad po kurio laiko dar sykį išvykdavo iš Lietuvos.

Važiavo vis daugiau

Suprantama, lengvesnio gyvenimo svetur ieškojo ne vien lietuviai, sako D. Pilkauskas.

„Žydai buvo antra pagal dydį emigrantų grupė Lietuvoje“, – teigia jis.

Archyvų duomenys rodo, kad 1928 metais iš Lietuvos emigravo 1 664 žydai, 1929-aisiais, Didžiosios pasaulinės krizės metais, – 2 846, 1930 metais – 1 781, 1931 metais – 1 128, dar po metų – 725, 1933 metais – 1 020, 1934 metais – 1 101, 1935-aisiais – 1 418,1936 metais – 1007.

1928–1936 metais Lietuvos žydai, anot istoriko, dažniausiai išvykdavo į Palestiną ir Pietų Afriką. Į pastarąjį kraštą iš Panevėžio išvyko ir garsus orkestro vadovas Girša Ichilčikas, Ramygalos gatvėje gyvenęs žydas Mendelis Kuras, kuriam Ramygalos gatvėje priklausė sėklų, tabako ir kolonialinių prekių parduotuvė, jo sūnus Bijonkė.

Į Palestiną emigravo Panevėžio advokatas Geršonas Gurevičius.

Tarpukariu leistas žydų savaitraštis „Apžvalga“ plačiai rašė apie šį reiškinį. Specialų straipsnį buvo išspausdinęs ir žydų mokslo instituto „Jivo“ Vilniuje leistas žurnalas „Jidiše ekonomik“.

Tuometės spaudos žiniomis, nuo 1928 iki 1936 metų iš Lietuvos išvyko 38 874 žmonės, iš kurių 12 690 buvo žydai. „Jidiše ekonomik“ pateiktais duomenimis, 1928-aisiais tarp visų išvykusiųjų 22,9 procento buvo žydai, 1929 metais – 17,8 procento, 1930 metais – 17,7 procento. Nuo 1931-ųjų skaičiai drastiškai išaugo. Tais metais žydai tarp visų Lietuvos emigrantų sudarė 64,2 procento, 1933 metais – 78,5 procento.

Dvi kryptys

Minimu 1928–1936 metų laikotarpiu žydai sudarė 99,1 procento visų emigravusių iš Lietuvos į Pietų Afriką ir 96,4 procento – į Sovietų Sąjungą. Daugiau jų dėl suprantamų priežasčių išvyko tik į Palestiną – 99,9 procento.

Tarp emigravusiųjų į Urugvajų žydų buvo 33,1 procento, į JAV – 30,1 procento, į Kanadą – 13,4 procento, Argentiną – 7,5 procento, Braziliją – 6,7 procento, į kitas šalis – 38,7 procento.

Nors vertinant atskirais metais, srautų dydis į įvairias šalis keitėsi, ir Palestina toli gražu ne visada pirmavo. Štai 1929 metais, žurnalo „Jidiše ekonomik“ duomenimis, į Palestiną emigravo vos 5,1 procento visų žydų emigrantų, užtat į Pietų Afriką – daugiau nei 40 procentų. 1932 metais atitinkamai jau 26,6 procento ir 40 procentų. Tačiau jau po metų situacija pasikeitė. Pasak D. Pilkausko, Pietų Afrika, nors ir išliko svarbi žydų emigracijos kryptis, ją pasirinko 26 procentai visų Lietuvos žydų emigrantų, o į Palestiną tais metais išvyko 65,8 procento.

Vis dėlto, sako istorikas, jau 1937 metų duomenimis, iš 90 000 Pietų Afrikos žydų 75 procentai buvo išeiviai iš Lietuvos.

Įdomu tai, kad mažėjant bendrai emigracijai, žydų emigracija slopo lėtesniu tempu.

„Žydų emigracijos raida yra veikiama tendencijų, kurios vyksta pačioje Lietuvos žydų vis tebeieškančių kelių ir priemonių verslų hipertrofijai pašalinti, – tarpukariu rašyta žurnalo „Jidiše ekonomik“ straipsnyje.

– Kita vertus, ją veikia imigracijos suvaržymai įvairiuose žydų emigracijos kraštuose. Štai kodėl žydų emigracija iš Lietuvos mažėja, nors ir laikydamasi didesniame lygyje nei bendra.“

Plačiai išsibarstė

Žydų savaitraštyje „Apžvalga“ 1936 metais net nagrinėta tema, kodėl per ketvirtį amžiaus Lietuvoje per pusę sumažėjo žydų.

„Visi yra girdėję apie tą nepaprastą emigracijos srovę, kuri tekėjo iš Lietuvos miestų ir miestelių ištisus dešimtmečius prieš karą ir taip pat po karo į Afriką, Šiaurės Ameriką ir kitur. Tačiau niekam nė į galvą neateitų, kad jau 1923 metais Lietuvoje buvo tiek žydų kaip prieš 25 metus, pridėjus tą skaičių, kuriuo Lietuvos žydai turėjo padidėti dėl savo natūralaus prieauglio“, – manyta tarpukariu.

Remiantis 1897 metais carinėje Rusijoje vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos teritorijoje (turimas galvoje nepriklausomos tarpukario Lietuvos plotas) gyveno 160 000 žydų. Po 25 metų, 1923-ųjų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, jau buvo 106 000 skirtumas.

„Skurdus gyvenimas, nuolatinis pinigų trūkumas net maistui, būtiniausioms prekėms, socialinės apsaugos trūkumas nulemdavo žmonių pasirinkimą emigruoti, nekreipiant dėmesio į gresiančius pavojus.“ D. Pilkauskas

1897 metais žydai sudarė 13,9 procento gyventojų, 1923 metais – 7,5 procento. Abejota, ar galima tiksliai atsakyti, kur tiksliai dingo tiek žmonių – juk niekas specialiai neregistravo. Tačiau manyta, jog daugelis žydų negrįžo po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos, nemažai žuvo per įvairias epidemijas.

„Net spėjant, kad per karą žydų skaičius mažėjo 30–35 tūkst., lieka 120 tūkst., kurie paliko Lietuvą per dvidešimt metų, tai yra 6 000 žmonių kasmet“, – svarstyta tuomet.

Didžioji dalis akivaizdžiai buvo išvykusi į Šiaurės Ameriką ir Pietų Afriką, tapusia tikra litvakų kolonija. Manyta ir kad beveik 40 procentų Latvijos žydų galbūt buvo kilę iš Lietuvos – Žemaitijos. Rytų Lietuvos sričių žydai emigravo į Ukrainą ir Lenkiją.

„Dar dabar galima sutikti Lodzėj ir Varšuvoj iš Lietuvos kilusių žydų kolonijų, kurių žydai kartais net susirišę giminystės ryšiais su Lietuvos žydais“, – teigta tuomet.