DELFI.lt Gintarė Bakūnaitė
Apie vos 19 metų sulaukusią Matildą Olkinaitę niekas sužinoti neturėjo. Jai kartu su dar aštuoniais Lietuvos žydais žiauri egzekucija buvo įvykdyta 1941 m. liepą, o nušautųjų kūnai užkasti tiesiog šalikelėje, nuošaliame durpyne. Tokią tragišką ir skaudžią istoriją bei nutildytą išskirtinį jaunos merginos talentą atskleidė išlikęs senas jos eilėraščių sąsiuvinis bei užrakintas, odiniais viršeliais dengtas dienoraštis.
Sutapimas ar ne, bet Matildos kūryba galiausiai atkeliavo į Vilniaus Basanavičiaus gatvės 16 namą, kuriame studijuodama gyveno ir ji pati. Praėjus maždaug puššimčiui metų po jos mirties, 1987 m., šie rankraščiai pateko į Holokaustą išgyvenusios bei iš Kauno geto pasprukusios literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės rankas. „Čia iš tiesų yra fantastiška istorija. Tokios niekada nesugalvosi, tai atsitinka, nežinau, gal tai yra likimo ar Dievo ranka. Pažiūrėkite, tai yra ne tik knyga, tai yra paminklas“, – „Knygų mugėje“ pristatinėdama Matildos Olkinaitės biografiją „Atrakintas dienoraštis“ sakė profesorė I. Veisaitė.
Dabar jau žinoma, kad dvi Panemunėlio šeimos – Olkinų ir Jofių – buvo nužudytos atskirai nuo kitų areštuotųjų žydų. „Spėjama, kad žydšaudžių tikslas buvo apiplėšti turtingais laikytus Panemunėlio vaistininką ir malūninką“, – knygoje rašo Kultūros ministras ir knygos sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. „Ji turėjo išnykti, jos vardo turėjo nebelikti“, – „Knygų mugėje“ sakė jis. Kaip rašoma knygoje, tiksli jos ir artimųjų bei dar vienos šeimos nužudymo ir užkasimo vieta buvo nustatyta tik 2018 m., JAV ir lietuvių archeologų ekspedicijos metu.
