Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.
Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.
Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.
2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?
Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.
Beje, ši painiava prasidėjo Godowskiui dar gyvam esant. Jis susierzinęs rašė autobiografijoje, kad daugumoje muzikos enciklopedijų nurodoma, esą jis gimė Vilniuje, nes tingūs „leksikografai“ tiesiog nesivargina paieškoti žemėlapiuose mažyčio miestelio Sozly (būtent taip savo gimimo vietą nurodydavo Godowskis[1]).
Kažkam šovė mintis, kad Sozly tai Žasliai (lenk. Żośle, jidiš. זאָסלע Zosle ar Zosli), netoli Kaišiadorių esantis miestelis. Ši versija buvo įtvirtinta straipsnyje apie Godowskį lietuviškoje „Muzikos enciklopedijoje“ [2] ir nuo to laiko ji skelbiama visur.
Ar tai atitinka tikrovę? Abejonių daug, juolab yra ir kitų versijų. Viena jų mažytis mietelis (štetlas) Šešuoliai, tarmiškai Šašuoliai nuo upelio Šešuola ar Šašuola (lenk. Szeszole, Szeszuli, jidiš Shoshli, Shoshol, Sheshol, Sheshvil, vok. Sessolen, Scheszulen, rus. Шешоли, Шешолы, Шошлы). Būtent šią versiją randame populiariame litvakišką kultūros paveldą prezentuojančiame tinklapyje www.eilatgordinlevitan.com, kuriame Godowskio gimimo vieta Sozly identifikuojama kaip „Šešjuoliai [Lith], Sheshol [Yid], Shesholi (Шешоли) [Rus], Sheshvil [Yid], Szeszole [Pol], Sheshvill, Sušjuoliai, Sheshuolyay, Šešjuolia, Sasjuoliai, Sochly“[3].
Visgi susikoncentruokime į jidiš – tai Godowskio gimtoji kalba ir savo gimimo vietą jis buvo įpratęs girdėti šia kalba. Šešuoliai jidiš kalba (שעשאָל) paprastai tariami keliais būdais: šošol su raide o; šešol – raidė e šiuo atveju tariama kaip lietuviška ė ar rusiška э; Šošli ar Sošli.
Siūlomų transkripcijų pasirinkimas gausus, bet viena yra akivaizdu – viskas vienareikšmiai sufokusuota į Šešuolius!
Ką žinome apie Godowskio gimimo aplinkybes ir vietą? Visų pirma, turime įrašą apie 1868 m. Širvintų rabino Yankelio Gertcovo įregistruotą Leopoldo Godowskio tėvų – Mordkhelio Godovskio (1844-1871) ir Khanos Sheynos Levin (1850-1918) – santuoką[4]. Ten pat nurodyta, iš kur kiekvienas jų yra kilęs: Mordkhelis iš Merkinės, Khana Sheyna iš Gelvonų.
Godowskių pavardė kildinama iš vardo God (aškenazių tariama Gad). Toroje God (Gad) – Jokūbo sūnus, vieno iš dvylikos Izraelio genčių pirmapradis (Bereshit 30:11). Gad hebrajiškai reiškia sėkmė, laimė[5].
Santuokos įraše nurodyti jaunųjų tėvų vardai. Taip atsitiko, kad Mordkhelio ir Khanos tėvų vardai sutapo: ir vienas, ir kitas buvo Leyba. Pagal žydų papročius pirmagimiui duodamas senelio vardas. Taip pasielgė Mordkhelis ir Khana – savo pirmagimį pavadino Leybu.
Santuokos įrašas darytas Širvintose – Carinėje Rusijoje žydų metrikacijos įrašai buvo daromi tik miestuose ar didesniuose miesteliuose. Širvintose buvo virš 1400 gyventojų (1897 m.)[6], Žasliuose – 1325 (1897 m.)[7], Gelvonuose – apie 400 (1914 m.)[8], Šešuoliuose – 169 (1890 m.)[9]. Gelvonai ir Šešuoliai buvo per maži turėti „metrikacijos tarnybą“ bei valdišką rabiną, kuris tokius įrašus buvo įgaliotas daryti. Širvintos ir Žasliai gyventojų skaičiumi buvo panašūs, todėl valdiškas rabinas buvo, matyt, ir vienur, ir kitur. Visgi santuoka įregistruota Širvintose – tai buvo artimiausias metrikacijos punktas žydams iš Šešuolių ar Gelvonų.
Mordkhelis buvo felčeris, Khana – akušerė. Abu turėjo kažkur mokytis, gal besimokydami ir susipažino. Apsivedę apsigyveno arti Khanos tėvų, kurie tuomet jau iš Gelvonų persikėlė į Širvintas. Šešuoliai dvigubai arčiau Širvintų nei Žasliai (tarp Širvintų ir Šešuolių – 15 km, tarp Širvintų ir Žaslių – 31 km).
Godowskio gimimo metrikos neturime, tačiau turime Širvintose 1872 m. sausio 3 d. gimusios Mirion Gudovsky metriką[10], kurioje nurodomi tėvai: Mordkhel ir Chana Sheyba. Pavardės rašyba – Gudovski – neturi klaidinti, tai gali būti tiesiog korektūros klaida. Tuo tarpu vieta, gimimo metai, tie patys, kaip ir Leopoldo, tėvų vardai neleidžia abejoti – tai Leopoldo sesuo.
Tą patį liudija ir kitas argumentas. Žinome, kad Leopoldo tėvas mirė choleros epidemijos metu sūnui dar visai mažam esant (1871 m. Lietuvą nusiaubusi choleros epidemija buvo itin stipri[11]). Pagal žydų tradiciją naujagimių varduose įtvirtinama atmintis apie mirusius artimuosius – tuo paaiškinama mergaitės vardo prasmė: jai vyriškas vardas Mordkchelis netiko, bet puikiai derėjo vardas Mirion (varduose sutampa pirmieji priebalsiai M ir R, o balsiai, kaip žinia, hebraiškai nėra rašomi).
Širvintos, Gelvonai, Šešuoliai – viskas čia pat, viskas arti… Čia gyveno Leopoldo Godowskio tėvai ir seneliai, šiose vietose jis gimė.
Gimimo vieta ne vienintelė mįslė Leopoldo Godowskio biografijoje. Daug neatrastų įdomybių žada ir metai, praleisti Vilniuje. Ryškūs vilnietiško periodo personažai Godowskio gyvenime buvo Passinokų šeima.
Chaimas Rubinas ir Sora Freyda Passinokai buvo Khanos Godowsky draugai. Jai persikėlus į Vilnių, jie apsiėmė globoti mažąjį Leopoldą. Muziku jis tapo šių žmonių dėka.
Passinokas griežė smuiku ir skambino fortepijonu, buvo mokęsis Leipcigo konservatorijoje, akivaizdu, kad jis nebuvo diletantas. Koncertinę veiklą Passinokas derino su prekyba muzikos instrumentais, jo parduotuvėje buvo pianinų, gal ir fortepijonų. Kaip tik ten ir prasidėjo Leopoldo kelias į pasaulinę šlovę.
Passinokas iškart įvertino didžiulį savo globotinio muzikinį talentą. Pats grieždamas smuiku, tikėjosi išugdyti smuikininką vunderkindą. Pažanga buvo didelė, bet Leopoldas užsidegė kitkuo – svajojo tapti pianistu. Paslapčia ėmė mokytis skambinti fortepijonu ir be mokytojų pagalbos visko pasiekė pats vienas. Nuo tada save vadino autodidaktu.
Passinoko namuose Godowskis praleido daug laiko, tarpais ten gyveno. Ką žinome apie šiuos namus?
Caro laikų registracijos įrašuose nurodoma, kad namo, kuriame gyveno Passinokai, savininkas buvo Yudel Shmak[12]. Čia taip pat išvardijami visi gyventojai – tai paties Yudelio Shmako šeima bei giminės: Yokhel Pasinok su žmona Tilka bei jų sūnus Khaim Rubin su žmona Sora Freyde. Dokumente pažymima, kad Yokhelis yra savininko giminaitis, Khaimas Rubinas – giminaičio sūnus. Sprendžiant iš įrašų dviejų šeimų giminystės ryšiai buvo labai artimi. Namas buvo Šnipiškėse (jidiš Šnipiški), dešiniajame Neries krante esančiame Vilniaus rajone, gausiai apgyvendintame žydų[13]. Nors daugumoje namai čia buvo mediniai, kaip tik šis buvo mūrinis.
Godowskis anksti pradėjo koncertuoti. Gastrolių keliai atvedė jį ir į Karaliaučių. Čia jis susipažino su iš Raseinių kilusiu pirkliu ir bankininku Saliamonu Feinbergu ir šis, susižavėjęs vunderkindo talentu, susirūpino jo ateitimi: jaunuolis turi studijuoti!
Feinbergo pastangomis 1884 m. Godowskis įstojo į karališkąją Berlyno konservatoriją – bankininkas ne tik apmokėjo studijas, bet pats jį nuvežė į Berlyną. Tiesa, Godowskis ten neužsibuvo: nusivylęs studijomis po keturių mėnesių konservatoriją metė ir neužilgo, lydymas motinos ir Passinoko, išvažiavo į JAV.
Šlovė atėjo greitai – Leopoldą Godowskį apspito gerbėjai. Jų tarpe buvo ir skaitlinga Leono Saxe’o šeima. Milijonierius ir filantropas Saxe’as 1829 m. gimė Vilniuje, emigravo į JAV, čia įkūrė sėkmingą verslą. Jaunam pianistui jis tapo kaip tėvas. 1891 m. Godowskis vedė Saxe‘o dukterį Friedą (Fredericą).
Godowskio meninė karjera buvo labai sėkminga. Jis koncertavo daugelyje pasaulio šalių, pelnė pripažinimą ir šlovę, tuomet buvo labiausiai apmokamas pianistas ir fortepijono pedagogas. Jo namuose lankėsi patys didieji: Einsteinas, Chaplinas, Rachmaninovas, Paderewskis, Schönbergas, Szymanowskis, Fitelbergas, Kreisleris…
Godowskis išsaugojo ryšį su tėviške, jo aplinkoje buvo daug litvakų. Į JAV atvažiavus Heifetzui Godowskis jį svetingai priėmė.
Sąlytį su litvakais pratęsė ir Godowskio vaikai. Pianisto sūnus Leopoldas jaunesnysis (dar vadintas Leopoldu II) vedė Georgo Gershwino seserį Frances (Frankie), kurios motina Rose Bruskin buvo vilnietė. Beje, Bruskin-Gershwin sūnėnai Henry ir Benjamin Botkinai (taip pat litvakai), kaip ir visa giminė pasižymėjo kūrybine veikla: Henry tapo dailininku, vienu JAV modernizmo pradininkų, o Benjaminas – autoritetingu etnomuzikologu, pirmuoju afroamerikiečių muzikinio folkloro tyrėjų.
Ir paties Godowskio vaikai ir anūkai iš tėvo paveldėjo polinkį menui. Jau minėtas Leopoldas II buvo smuikininkas, Los Anželo filharmonijos, vėliau San Francisko simfoninio orkestrų koncertmeisteris, koncertavo su tėvu, griežė Guarneri smuiku. Tiesa, dar labiau nei savo smuikavimu, jis išgarsėjo kaip spalvotos fotografijos technologijos kūrėjas (jo išradimo patentą nupirko ir pritaikė firma „Kodak“, pasaulio spalvotos fotografijos technologijų lyderė; paties išradėjo vardas iškaltas JAV nacionaliniame technologijos mokslų šlovės muziejuje). Na o Leopoldo II žmona Frances Gershwin Godowsky buvo dainininkė, tapytoja, skulptorė.
Godowskio duktė Dagmar buvo žinoma nebyliojo kino aktorė, jos vaidmenų filmoteka labai gausi. Kita duktė Vanita ištekėjo už pianisto virtuozo ir fortepijono pedagogo Davido Sapertono, kurio repertuare buvo visi uošvio kūriniai.
Godovskio anūkė Alexis Gershwin Godowsky sekė motinos pėdomis, dainavo Brodvėjaus teatruose. Jos brolis Leopoldas III tapo koncertuojančiu pianistu, o kitas brolis Arturas – kompozitoriumi, sėkmingai derinančiu savo muzikinę veiklą su verslu.
Turime šiokių tokių žinių ir apie Godowskio motinos gyvenimą JAV. Ji ištekėjo už gydytojo Hermano Rosahnsky, į JAV emigravusio kaip ir ji iš Rusijos imperijos. Pagimdė dar 8 vaikus. Mirė Niujorke 1918 m.
Leopoldo Godowskio jubiliejus puiki proga gaivinti Lietuvoje šio didžio muziko prisiminimą, užpildyti esamas spragas, pasidžiaugti litvakų pasauline šlove. Gilinantis į praeities labirintus vis labiau aiškėja, kiek daug nežinome, kiek spragų turime. Todėl nesunku ir apsirikti. Sugrąžinkime Leopoldui Godowskiui tikrąją gimimo vietą, atitaisykime klaidą, ieškokime daugiau žinių apie mūsų iškiliuosius tautiečius.
[1] Cit. iš Jeremy Nicholas, Godowsky. The Pianists‘ Pianist. A Biography of Leopold Godowsky, Northumberland, Appian Publication, 1989, p. 1.
[2] Nijolė Taluntytė. Godowsky Leopold, – Muzikos enciklopedija, t.1. Lietuvos muzikos akademija, Lietuvos enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 464.
[3] Vilna Stories. Leopold Godowsky (1870-1938) http://www.eilatgordinlevitan.com/vilna/vilna_pages/vilna_stories_godowsky.html
[4] LVIA/728/1005-1006
[5] Alexander Beider, A Dictionary of Jewish Surnames from the Russian Empire: Revised Edition, http://www.avotaynu.com/books/DJSRE2.htm
[6] Sounds of Silence. Traces of Jewish Life in Lithuania. Ed. Audra Kairienė. Vilnius, R. Paknio Leidykla, 2009, p. 133.
[7] Ibid., p. 179.
[8] Ibid., p. 43.
[9] Szeszole. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, p. 909.
[10] LVIA/728/3/1025-1026
[11] Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. VII tomas, I dalis, sud. ,Zita Medišauskienė Vilnius, Baltos lankos, 2011
[12] LVIA/938/13/39
[13] Žr. Ирина Гузенберг, Генрих Аграновский: Вильнюс. По следам Литовский Иерусалима. Памятные места еврейской истории и культуры. Vilnius, Pavilniai, 2016, p. 632-633.