Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Daiva Savickienė
Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.
Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.
Nepagailėjo nei istorija, nei laikas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.
Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.
„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“
Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.
Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo keli šimtai sinagogų. Tačiau per ateinančius metus dauguma sunaikintos. Kurios išstovėjo karą, buvo nugriautos pokariu. Arba nyko paverstos sandėliais, gamybiniais cechais, net sporto salėmis.
Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti ir žinomos Panevėžio žydų draugijos statyta sinagoga.
Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ sinagoga dabartinės autobusų stoties teritorijoje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Pradžia ir pabaiga
Miesto valdyboje vietos žydų draugijos „Tehilim“ prašymas sinagogos statyboms pirmąkart svarstytas dar 1929 metais, pasakoja D. Pilkauskas. Mūriniai maldos namai turėjo atsirasti vadinamoje Slobodkoje, savotiškame Panevėžio žydų kvartale. Archyvuose lig šiol saugomi įrašai, bylojantys apie parengto sinagogos plano siuntimą tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Išlikęs ir nurodymas pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentus, nes kol nebus jų, nebus ir leidimo statyti.
Naujoji sinagoga – anot D. Pilkausko, realybėje išėjusi kiek kitokia, nei planuotoji statyti, – iškilo dabartinės Autobusų stoties vietoje. Tačiau po kardinalaus pertvarkymo sovietmečiu, 1956-aisiais statinys mūsų laikus pasiekė jau niekuo nebeprimindamas tarpukarinio.
Toks buvo vienos „jauniausių“ Panevėžio sinagogų likimas. Bene seniausi iš žinomų miesto žydų maldos namų istoriją skaičiavo dar nuo XVIII amžiaus.
Didžioji Panevėžio žydų sinagoga, kaip ją vadina istorikai, buvo pastatyta greičiausiai 1794 metais.
Kiek žinoma, šešių turtingesnių miesto žydų pastangomis. Medinis statinys suręstas tarp kelių kitų bendruomenės maldos namų ir naudotas tik vasarą, mat buvo nešildomas.
D. Pilkausko pasakojimu, sinagoga stūksojo ant didžiulių plytų ir akmens pamatų. Viduje, salės vidury, buvo įrengta bima – kelių laiptelių pakyla Torai skaityti, religinėms apeigoms atlikti. O gražiausia sinagogos dalis buvo savitas altorius, vadinamas Aron kodešu: vietą, kur saugota Tora, puošė medžio raižiniai. Be jų, istoriko teigimu, didžioji sinagogos puošmena buvo įspūdinga žalvarinė žvakidė – menora, svėrusi net 65 kilogramus. Jai, nukaltai, kiek žinoma, 1804 metais ir sudarytai iš 37 dalių, išlaikyti reikėjo specialaus staliuko.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Atskleidė istorijos šydą
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis apgailestauja, jog ilgą laiką tai buvo bene visi išlikę duomenys apie pagrindinius čionykščių žydų maldos namus ir miesto dalį, kadaise vadintą Sinagogų aikšte.
Iš vos kelių išsaugotų nuotraukų ir atvaizdų (tarp kurių vertingiausia ikonografine medžiaga laikomas dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 metų piešinys, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje) žinota, kad medinė sinagoga stovėjo tarp Elektros ir Ukmergės gatvių. Maždaug toje vietoje, kur dabar yra Juozo Miltinio dramos teatro ūkinis kiemas ir garažai. Ir kur praeityje telkėsi didžioji vietos žydų bendruomenės dalis.
Tiksliai nežinoti net sinagogos pastatymo metai. Anot L. Kaziukonio, vienuose šaltiniuose minėti 1794-ieji, kituose – 1764 metais arba tiesiog XVIII amžius.
Būta net spėjimų, kad statinys supleškėjo gaisre per Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau prieš keletą metų istorikų žinias apie didžiąją Panevėžio sinagogą papildė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus gauti dokumentai.
Istorikams tik palyginti neseniai fotografijose pavyko pamatyti, kaip iš vidaus atrodė didžioji medinė Panevėžio sinagoga – ilgą laiką tebuvo išlikę aprašymai. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Tai buvo šio muziejaus padalinyje Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose saugotas P. Galaunės studentų Minos Švabskaitės ir Iciko Zingerio seminarinis darbas „Panevėžio žydų sinagoga“. Manoma, parengtas kažkada po 1932 metų.
Tarpukariu Vytauto Didžiojo universitete meno istoriją, tautodailę ir muziejininkystę dėsčiusio P. Galaunės mokiniai ne tik aprašė sinagogos išorę ir vidų. Jie dar pridėjo dešimt nuotraukų, kuriose užfiksavo atskirus sinagogos elementus, ir išaiškino tikslų pastatymo laiką. Datą – 1794-ieji – studentai rado ant Aron kodešo.
Apsupta trijų „bet-medrešų“ – taip pat religinės paskirties pastatų, tačiau, skirtingai nei sinagoga, naudotų ne tik maldoms, bet ir mokslams (žydai „bet-madrešuose“ rinkdavosi klausytis, kaip aiškinamas Talmudas), didžioji sinagoga išties veikė tik šiltuoju metų laiku. Pagrindinės jos erdvės – salė ir prieangis – buvo prieinamos tik vyrams. Moterys galėjo lankytis specialiai joms skirtoje galerijoje, į kurią patekdavo per įėjimą iš kiemo. O tai, kad Panevėžio sinagogos salė buvo maždaug metru žemiau prieangio – reikėjo nusileisti keliais laipteliais, – darbo autorių teigimu, buvo charakteringas jos ir kai kurių kitų bruožas.
„Byloje atsakymo apie šios žydų religinės bendruomenės įregistravimą nėra. Ko gero, jo ir nebuvo, nes sovietinė valdžia žydams Laisvės aikštėje priklausiusių maldos namų negrąžino.“ L. Kaziukonis
Ko bombos nesulygino, užstatė sovietai
Pasak L. Kaziukonio, atokiau Ukmergės gatvės pastatyta medinė sinagoga davė pradžią Sinagogų aikštei, kuri susiformavo netoliese pastačius ar ir mūrinius maldos namus.
„Panagrinėjus kvartalo tarp Ukmergės ir Elektros gatvių pastatų – dabartinių ir buvusių – išdėstymo planus, nesunku nustatyti, kad Sinagogų aikštė buvo ten, kur šiandien iš Ukmergės gatvės yra įvažiavimas į teatro ūkinį kiemą“, – patvirtina archyvaras.
Jo teigimu, 1871 metų pirmajame perspektyviniame Panevėžio plane šią aikštę numatyta ir toliau išlaikyti.
„Kituose planuose dar vaizduojama į ją iš Turgaus – dabartinės Laisvės aikštės ėjusi Sinagogos gatvelė. Ko gero, ji atsirado tuo metu, kai čia stovėjo dar tik medinė sinagoga“, – svarsto L. Kaziukonis, pasak kurio šiandien minėtos gatvelės vietoje telikęs takelis.
Užtat, istoriko teigimu, yra išlikusių Pirmojo pasaulinio karo laikais vokiečių leistų atvirukų su paskutiniais Sinagogų aikštės vaizdais. Iš jų bei iš tarpukario Panevėžio planų matyti, jog nuo Ukmergės gatvės pusės aikštė anuomet jau buvo visiškai užstatyta pastatais. Atstatant čia per Pirmąjį pasaulinį karą sudegusį Slobodkos kvartalą, buvo įrengta nauja – Gedimino aikštė, vėliau pervadinta į Savanorių.
Sinagogų aikštė Panevėžyje apie 1915-uosius išleistame vokiškame atviruke. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Tiek medinė sinagoga, tiek netoliese stovėjusi mūrinė nėra išlikusios. Manoma, abi buvo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais. L. Kaziukonio pasakojimu, paskutiniai duomenys apie Sinagogų aikštę ir čia stovėjusius pastatus yra būtent iš tų laikų. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomame pokario metų Nacionalizuotų trobesių registracijos žurnale nurodyta, kad prie šios aikštės buvusias sinagogas nacių okupacinė valdžia 1942 metais pardavė nugriauti. Ar būtent tada jos sugriautos, duomenų neturima.
Pasak archyvaro, kiti archyve rasti duomenys rodo, kad 1944 metais naktį į 26-ąją vykusio bombardavimo metu kvartalas tarp Ukmergės ir Elektros gatvių buvo smarkiai sugriautas. Rasta ir nuo bombardavimo nukentėjusio kvartalo schema su pridėtomis nuotraukomis.
„Vienoje jų gerai matyti, kad iš Sinagogų aikštės ir prie jos stovėjusių namų likę tik griuvėsiai“, – sako istorikas.
Pasak L. Kaziukonio, bombų suniokota teritorija po karo išvalyta, čia liko stovėti tik sveiki namai. Paskui, 1956-aisiais buvo parengta sugriauto kvartalo užstatymo schema – joje numatyti mūriniai triaukščiai. O 1959 metais šiame kvartale prie Elektros gatvės Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sudaryta komisija parinko sklypą ir naujam teatrui statyti. Atitinkamo akto tąsyk nepasirašė tik Sanitarinės epideminės stoties vyriausioji gydytoja, nesutikusi su šioje vietoje įrengto skvero panaikinimu.
Panevėžys 1949-aisiais. Lenino – dabartinė Laisvės aikštė su fone matomais žydų maldos namais. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.
Bandymai susigrąžinti žlugo
L. Kaziukonis primena, kad po Antrojo pasaulinio karo mieste neliko ne tik žydų kvartalo, bet ir nuo seno čia gyvenusios gausios jų bendruomenės. Išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui. Po karo visus be savininkų likusius nenacionalizuotus namus perėmė miesto butų ūkio valdyba.
„Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomos bešeimininkių namų grąžinimo gyventojams, daugiausia žydams, 1945–1953 metų bylos. Tarp 245 tokių bylų pavyko rasti Panevėžio žydų prašymą grąžinti jiems Laisvės aikštėje esančius maldos namus“, – pasakoja istorikas.
Bet kalbėta ne apie senąją sinagogą, o kitus maldos namus, buvusius Laisvės aikštė 3. Karo metais juose veikė Savitarpio pagalbos komitetas, pokariu jie buvo atiduoti „Spartako“, vėliau „Žalgirio“ sporto draugijai bei įrengta sporto salė. Dabar šis pastatas rekonstruotas ir paverstas gyvenamuoju.
Pirmasis 16 asmenų pasirašytas prašymas miesto vykdomajame komitete gautas 1945 metų rugpjūčio viduryje.
„Iš kitoje prašymo pusėje įrašytų vykdomojo komiteto darbuotojų pastabų sužinojome, kad Laisvės aikštėje esantys žydų maldos namai nebuvo nacionalizuoti ir prieš karą priklausė Panevėžio žydų maldų brolijai „Gemora“. Ant prašymo užrašyta rezoliucija bei kitos pastabos byloja, kad šis žydų prašymas buvo svarstomas vykdomojo komiteto posėdyje ir nutarta kreiptis į Liaudies komisarų tarybą“, – pasakoja L. Kaziukonis ir spėja, kad tuomet žydai greičiausiai galutinio atsakymo negavo. Nes yra ir kitas kiek daugiau nei po dvejų metų žydų Giršos Dudiko ir Mejerio Segalio rašytas pareiškimas.
ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.
„Jame sakoma, kad žemiau pasirašę Panevėžio miesto žydų tautybės gyventojai – iš viso 31 parašas, – neturėdami patalpos savo religiniams reikalams, kreipiasi į vykdomąjį komitetą, prašydami grąžinti jiems buvusius žydų maldos namus Laisvės aikštė 3. Čia pat prašoma šį jų pareiškimą „išžiūrėti kuo greičiau, nes tikintiesiems tas klausimas yra labai svarbus“, – pasakoja istorikas, teigiantis, jog yra ir rankraštinis šio pareiškimo variantas. Jis įdomus tuo, jog atskleidžia pasirašiusiųjų darbovietes ir socialinę padėtį. Pagal jį trys asmenys buvo kirpėjai, 16 – tarnautojai, 8 – išlaikytiniai, 2 – karo invalidai, vienas mokinys.
Ranka rašytą pareiškimą pasirašė 30 žydų.
Gavęs naują žydų pareiškimą, miesto vykdomasis komitetas kreipėsi į Religinių kultų reikalų prie Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos įgaliotinį Sovietų Lietuvoje Bronių Pušinį.
„Į bylą įdėtame jo 1948 metų vasario 23 dienos atsakyme rašoma: „Jei Panevėžyje Moizės tikybos pasekėjai neturi maldos namų, tai atlikus vyriausybės nustatytus maldos namų įregistravimo formalumus, galima jiems perduoti neribotam laikui jų prašomas patalpas.“ Tačiau čia pat pabrėžiama: „jei Panevėžyje yra Moizės tikybos pasekėjų maldos namai, tai tada dar vienus atidaryti nėra reikalo, o tuomet ir patalpų duoti nereikia“, – aiškina L. Kaziukonis.
Tuometi miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Vladas Butkis ant rašto rezoliucijoje nurodęs grąžinti maldos namus, pristačius iš Ministrų Tarybos dokumentus apie žydų religinės bendruomenės įregistravimą. Pasak istoriko, 1948 metų pavasarį žydai išsirinko bendruomenės tarybą ir revizijos komisiją, išsiųsti reikiami dokumentai ir paprašyta įregistruoti žydų religinę bendruomenę.
„Byloje atsakymo apie šios žydų religinės bendruomenės įregistravimą nėra. Ko gero, jo ir nebuvo, nes sovietinė valdžia žydams Laisvės aikštėje priklausiusių maldos namų negrąžino“, – konstatuoja L. Kaziukonis.
