Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915-aisiais carinė valdžia pradėjo žydų tautybės šeimų „evakuacijas“ į imperijos gilumą. Panevėžys per jas neteko daugelio labiausiai pasiturinčių, versliausių, intelektualiausių miestiečių. Archyvų nuotraukoje – Panevėžio Hindenburgo, buvusi Turgaus ir būsimoji Laisvės aikštė 1916 metais.
Daiva Savickienė
Nepriklausomybės priešaušryje savą valstybę sunkumų nepaisydami kūrė tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos.
Amžių sandūra Lietuvoje nebuvo lengvas metas. Caro valdžios ribojimai, karas, emigracija, evakuacijos bei kiti sukrėtimai keitė šalies veidą, o kartų – ir jos žydų bendruomenę. Kėlėsi į miestus
Kėlėsi į miestus
Kada Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, nėra žinoma, tačiau jų tikrai jau būta XVIII amžiaus antroje pusėje. O šimtmečiui baigiantis, turėjome ir susiformavusią žydų religinę bendruomenę.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko teigimu, pagal šį faktą galima numanyti, kad tuomet ir Panevėžyje jau buvo žydų maldos namai, taip pat kapinės. Kitaip tariant, kad ir nedidelė, šios tautos atstovų bendruomenė įsikurti pasirinko ir miestą prie Nevėžio.
Ilgainiui – greičiausiai gausėjant stambesnių pramonės įmonių, pragyvenimo šaltinių, ji sparčiai plėtėsi. Ir XIX amžiaus vidury žydai sudarė apie pusę ar net daugiau Panevėžio gyventojų.
Pagal to meto tvarką, žemės, kaip nuosavybės, žydai negalėjo turėti, tad natūralu, jog koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Paprastai uždaromis bendruomenėmis, kurių kontaktai su aplinkiniais buvo gana paviršutiniški.
Tokios tendencijos vyravo iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ir tarpukariu nelabai tepakito. O lietuvių, pasak daktaro A. Astramsko, nuo XX amžiaus pradžios miestuose kaip tik pradėjo daugėti: užaugo karta po baudžiavos panaikinimo, kuri buvo mobilesni ne tik geografiškai, bet ir socialine prasme. Lietuviai jau nebebuvo tik valstiečiai – atsirado verslininkų, prekybininkų.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko, žydų bendruomenė buvo daug labiau politiškai diferencijuota nei lietuvių, turėjo daugiau skirtingų partijų bei ideologinių krypčių. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Evakuacija labiau priminė trėmimus
Siaučiant Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant frontui, 1915-aisiais caro valdžia visus žydus iš pafrontės – taigi ir iš Lietuvos vietovių, kurioms grėsė tapti karo veiksmų zona, – evakavo į Rusijos gilumą.
Žydų šeimos turėjo nedelsdamos palikti savo namus. Vieni jų išvyko savarankiškai, kiti buvo prievarta išgabenti geležinkeliu. Ir tai, pabrėžia A. Astramskas, daryta anaiptol ne norint apsaugoti žmones nuo karo baisumų.
Carinė valdžia nepasitikėjo žydais, baiminosi juos esant Vokietijos šnipais, todėl pasistengė, kad per labai trumpą laiką (išvykti buvo nurodoma maždaug per porą dienų) jų nebeliktų.
XIX a. viduryje žydai sudarė iki 60 procentų gyventojų, o XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje jų buvo 35 procentai.
„Iki tol Rusijoje buvo labai ribotas žydų skaičius, o Pirmojo pasaulinio karo metais ten jų atsirado labai daug. Ir jie pateko į visai kitokią aplinką – kartais labai socialistinę, revoliucingą, – pasakoja istorikas.
– Todėl dalis žydų jaunimo, kurio socializacija kaip tik vyko tuo metu, įsijungė į bolševikų judėjimą.“ Bet tokių esą buvo tik dalis. „Kita dalis liko konservatyvi ir grįžo į Latviją, Lietuvą, Lenkiją“, – priduria A. Astramskas.
Iš Panevėžio per šias evakuacijas pasitraukė turtingiausi, versliausi, intelektualiausi gyventojai. Miestui tai tapo skaudžiu kirčiu – juk bemaž 90 procentų vietos prekybos valdė žydai. Jiems išvykus, pabrango prekės, pradėjo strigti jų tiekimas iš Rusijos.
Prisidėjo prie demografinių pokyčių Iš evakuacijos žydai į gimtas vietas ėmė grįžti, vos tik atsirado tokia galimybė: susidūrimas su Sovietų Rusijos tikrove daugelį paskatino gelbėtis, kaip įstengė. Kiek buvusių Lietuvos žydų liko gyventi svetur, dabar sunku pasakyti. Pasak A. Astramsko, tokių skaičiavimų net nėra. Tačiau akivaizdu, kad praradimas, kurį patyrė valstybė, buvo didžiulis. Mat nors parvykusieji žydai sėkmingai vėl integravosi į vietos bendruomenes, jų skaičius smarkiai sumažėjo.
„XIX amžiaus viduryje žydai sudarė iki 60 procentų gyventojų, o XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje jų buvo 35 procentai“, – palygina daktaras A. Astramskas.
Tiesa, teigti, kad tokias demografines permainas lėmė vien carinės valdžios politika žydų atžvilgiu, negalima. Kaip minėta, tai sutapo su laiku, kuomet į miestus plūdo ir didesnis lietuvių skaičius, tad gyventojų proporcijos pagal tautybes natūraliai kito. Be to, vyko tiek lietuvių, tiek žydų emigracija.
A. Astramskas sako nepamiršti, jog Lietuva prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo – dvi skirtingos sąvokos. Prieš karą Lietuvos valstybės nebuvo ir ji suprasta daug plačiau, nei etnografinė vietovė. „Dalis žydų Baltarusiją irgi laikė Lietuva. Terminas „litvakai“ apima ne tik etnografinėje Lietuvoje gyvenusius žydus, bet ir Baltarusijoje“, – primena istorikas.
Panevėžietis advokatas, buvęs Rusijos valstybės dūmos deputatas Naftalis Fridmanas 1920-aisiais tapo Steigiamojo Seimo nariu. ARCHYVŲ nuotr.
Politiškai diferencijuoti
Pasirašius Bresto taikos sutartį, 1918-ųjų gegužės mėnesį ir į Panevėžio miestą pradėjo grįžti mokiniai, amatininkai, inteligentijos atstovai žydai. Tai buvo lemtingi metai, ir, išvykę iš vienokios šalies, jie pargrįžo į trečią nepriklausomybės mėnesį skaičiuojančią Lietuvos valstybę. Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva jau labai intensyviai planavo šį žingsnį. Nepaisant to, visuomenėje nepriklausomybės idėja susidurdavo su labai įvairias požiūriais. Ne išimtis buvo ir žydai. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko aiškinimu, žydų visuomenė kitaip suprato politinę padėtį, nei lietuviai. „Žydų bendruomenė buvo daug labiau politiškai diferencijuota nei lietuvių. Daug daugiau skirtingų partijų buvo ir skirtingų ideologinių krypčių“, – pasakoja jis.
Pagrindiniai skirtumai, pasak istoriko, išryškėjo svarstant, kur kurti žydų gerovę. Kai kurie tautos atstovai manė, jog tai galima padaryti tik Rusijoje.
„Pasiekti, jog Rusija demokratizuotųsi ir žydų teisės būtų sulygintos su visais“, – paaiškina daktaras A. Astramskas. Kita dalis žydų puoselėjo viltį grįžti į savo Pažadėtąją žemę – Palestiną – ir savo valstybę kurti ten. Bet tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje netrūko vidinių frakcijų nuo kraštutinių kairiųjų iki dešiniųjų, nuo ryškių socializmo sekėjų ir bolševikų iki labai konservatyvių žydų.
Iki pat viršūnių Kalbas apie Lietuvos atkūrimą, pasak A. Astramsko, žydai iš pradžių vertino atsargiai. Stebėjo, koks bus naujos valstybės požiūris į jų tautą. Bet buvo daug tokių, kurie valstybingumo siekį palaikė besąlygiškai – kaip žinoma, vykstant nepriklausomybės kovoms, dalis savanorių Lietuvos kariuomenėje buvo žydai.
Ne vienas žydas dirbo to meto Seimuose. Tarp jų buvo ir panevėžiečių: buvęs Rusijos valstybės dūmos deputatas, advokatas Naftalis Fridmanas, tapęs Steigiamojo Seimo nariu, vėliau jo vietą užėmęs bankininkas Samuelis Landau.
„Jie integravosi į Lietuvos valstybę ir buvo visateisiai jos piliečiai“, – sako A. Astramskas.
Manyta, kad tarpukariu Lietuvos valstybėje sąlygos žydams, palyginti su, pavyzdžiui, kaimynine Lenkija, buvo pakankamai geros.
„Diskriminacija buvo, vadinkime, „užslėpta“. Formalių apribojimų pagal tautybę ir religiją nebuvo Lietuvoje. Bet faktiškai labai retai kada galėjai pamatyti žydą karininką arba aukštą valdininką. Ne dėl to, kad patys nenorėjo, – tiesiog toks neformalus apribojimas“, – konstatuoja istorikas.
