LRT.lt portalas
Balandžio 20-ąją sukanka 100 metų nuo iškilios asmenybės – pianistės, profesorės Olgos Šteinberg gimimo. Kultūros bendruomenė drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ruošiasi paminėti ne tik Olgos Šteinberg, bet ir ne mažiau Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusio jos vyro smuikininko Aleksandro Livonto 100-ąsias gimimo metines.
O. Šteinberg (1920–2005) jubiliejinės sukakties dieną prisiminimais pasidalyti paprašėme jos mokinę, ilgametę LMTA fortepijono katedros vedėją, profesorę Veroniką Vitaitę.
„Tai buvo baisu“
– Jus, vyriausią iš O. Šteinberg mokinių, sieja ilgas kūrybinis, žmogiškas bendravimas su mokytoja, jos šeima. Kaip prasidėjo pažintis?
– Taip, tas nuolatinis bendravimas truko apie 50 metų. Buvau baigusi septynias klases, išlaikiau stojamuosius egzaminus į dešimtmetę mokyklą (vėliau ji buvo pavadinta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu) ir O. Šteinberg sutiko paimti mane į savo klasę.
Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, Veronika Vitaitė / Šeimos archyvo nuotr.
– Kaip prasidėjo darbas?
– Tai buvo baisu. Mano ankstesni mokytojai leisdavo man groti, kaip aš noriu. Mintinai išmokdavau greitai, muzika sužadindavo mano vaizduotę, scenoje labai jaudindavausi, dėl to grodavau labai greitai. Mane laike ryškia pianiste.
Tačiau pradėjus mokytis pas Olgą Aleksandrovną (taip visi į ją kreipdavomės) paaiškėjo, kad neturiu supratimo apie profesinį mokymąsi, negirdžiu taip, kaip turi girdėti muzikantas, rankos įveržtos… Olgos Aleksandrovnos kantrybė buvo neišpasakyta, jos nuopelnu pradėjau suprasti, kad „žiūrėti“ nereiškia „matyti“, „klausyti“ nereiškia „girdėti“…
O Olgos Aleksandrovnos garsas, jos minkštos, nedidelės rankos… Pamenu, prašo gražaus, dainingo garso, sėdi prie kito fortepijono. Kai jį paliečia – garsas liejasi, dainuoja, o mano… Sakau: „Gerai jums groti, kai turite gerą fortepijoną!“ Ji: „Sėsk prie mano, pabandyk.“ Sėdau, pabandžiau – koks iškleręs buvo tas fortepijonas…
Chopino etiudas. Kas greičiau pagros
– Ar jos darbas apsiribodavo tik klasės užduotimis?
– Ką jūs! Gyvenome viename name. Kasdien pakildavau į jų butą 3 aukšte. Ten klausydavau per radiją (turėjome tik vieno kanalo radijo tašką, kuris skambėjo visą dieną) sklindančios simfoninės, operinės, vokalinės, instrumentinės muzikos, o mano mokytoja, kartais ir jos vyras, mama komentuodavo.
Ji įvedė į mano gyvenimą ritualą – privalėjau lankyti Filharmonijoje visus klasikinės muzikos koncertus. Olga Aleksandrovna su vyru buvo Filharmonijos solistai, tad juos praleisdavo be bilietų. O mane jie tiesiog įsprausdavo tarp savęs ir kontrolierius nusišypsojęs praleisdavo. Nepakako tik klausytis koncertų, kitą dieną jie aptardavo muziką, atlikimą. Mokė klausyti.
Specialybes pamoka man visada prasidėdavo 9 valandą ryto, į muzikos mokyklą eidavome kartu su mokytoja. Ji labai daug pasakojo apie savo studijas garsioje Maskvos konservatorijoje. Žavėjosi nepaprastai kūrybinga atmosfera klasėse. To laiko pedagogai buvo aukščiausio meistriškumo atlikėjai, klasėse visada buvo pilna klausytojų-bendramokslių, atvykusių muzikantų.
Ji labai vertino rusu pianizmo mokyklą, kuri didžiausią dėmesį skyrė atliekamos muzikos turiniui, įsigilinimui į autoriaus mintį, idėją. Nuolatinis dėmesys garsui – fortepijonas turi skambėti įvairiomis spalvomis, intonacijomis. Didžiavosi, kad atvežė į Lietuvą garsaus prof. Henriko Neihauzo, kurio mokiniais buvo legendiniai S. Richteris, E. Gilelsas, mokyklą – O. Šteinberg pedagogas buvo H. Neihauzo mokinys J. Zakas.
Pasakodavo įdomias istorijas iš studentų, pedagogų gyvenimo. Pavyzdžiui, konservatorijos salėje vykdavo linksmi studentų „kapustnikai“ – išeina B. Davidovič, E. Gilelsas, apsirengę sportiškai, sėda prie 2 fortepijonų, kitas studentas vaizduoja teisėją – sušvilpia, abu vienu metu pradeda groti Fryderyko Chopino Etiudą nr. 2 – kas greičiau baigs…
Dar būdavo nepamirštami H. Neihauzo studentų susitikimai pas profesorių namuose, visus linksmindavo persirengęs S. Richteris. Pasakodavo apie profesorę M. Judiną – savotiško būdo pianistę, kurį laiką gyvenusią konservatorijos klasėje, prie mokinių pietaudavusią ant palangės – atidarydavo konservų dėžutę ir valgydavo. O į sceną eidavo ilga suknele, ant kaklo – didelis stačiatikių kryžius, apsiavusi sportbačiais, o grodavo įspūdingai.
Raudonos dėmės ant kaklo
– Konservatorijoje tęsėte studijas pas O. Šteinberg?
– Aišku, tik jos klasėje! Tuo laiku didelį įspūdį mums, mokiniams, darė jos koncertinė veikla. Olga Aleksandrovna pasirodydavo su orkestrais, solo, grodavo lietuvių kompozitorių muziką, akompanuodavo solistams. Ypač žavėjo ansamblis su vyru Aleksandru Livontu. Nepamirštamas jų atliekamų Ludwigo van Bethoveno sonatų vakaras, ypač į atmintį įsirėžė Kreicerio sonata.
Vieną kartą mokytoja paprašė manęs pavartyti natas, kai ji su vyru įrašinėjo Maskvos radijo fondams Juozo Gruodžio sonatą. Tai nelengvas darbas – publikos studijoje nėra, nėra klausytojų energetikos. Rašai, klausai, perrašai – atrodo, kad ir gerai, bet paklausai – ne, ne tas, iš naujo… Labai jautrus, temperamentingas A. Livontas suklysta, o jautri, temperamentinga, tačiau save puikiai valdanti Olga Aleksandrovna – ne. Susižavėjau jos valia, ištverme. Tik… raudonos dėmės ant kaklo liudijo, kiek jai tai kainavo…
Konservatorijoje ruošėm įvairų, įdomų repertuarą. Namuose klausydavomės plokštelių, aptardavome atlikimą. Jokiu būdu neleisdavo kopijuoti – didieji turėjo pamokyti giliai suprasti muziką, įtikinamai įgyvendinti idėjas. Kai mokiausi Claude`o Debussy „Bergamo siuitą“ – mokytoja rodė impresionistų paveikslus, atkreipdama dėmesį į atmosferą, spalvų, atspalvių gausą, sluoksnius.
– Ar jos namuose tik repetuodavote?
– Kovo 8-ąją visa klasė – dabartiniai ir buvę mokiniai – sugužėdavo pas Olgą Aleksandrovną į namus, kur aristokratiška, išmintinga jos mama Vera Rafailovna kepdavo mums labai skanų tortą. Stalas serviruotas elegantiškai, Olga Aleksandrovna neįprastai – su prijuoste – iš virtuvės neša vaišes. Visur juokas, pasakojamos linksmos istorijos.
Bet mokytoja visur mums duoda išmintingus patarimus. Pamenu, vienas mūsų pasakė: „Jūs tokia puiki pedagogė, kodėl neemigruojate, juk užsienyje gautumėte visai kitokius pinigus?“ Olga Aleksandrovna atsakė nepamirštamai: „Kiek kainuoja geniali Chopino Mazurka? Ar aš galiu, įėjusi į klasę, galvoti, ką sakyti mokiniui už tokią ar kitokią algą?“
– Ar jos vaikai irgi buvo mokomi muzikos?
– Taip. Nina skambino fortepijonu, Žorikas griežė smuiku, bet vėliau kiekvienas rado savo gyvenimo kelią. Nina, baigusi Odesos dailės mokyklą, tapė, dirbo Rusų dramos teatre. Georgijus tame pačiame teatre dirbo apšvietėju, vėliau išvyko į Izraelį. Iš ten Olgos Aleksandrovnos anūkas Garri rašydavo laiškus, kuriuos ji man skaitydavo, jais džiaugdavosi. Vaikai buvo puikiai išsilavinę, žinojo pasaulinę grožinę, filosofinę literatūrą, su jais visais klausimais buvo įdomu padiskutuoti.
– O mama?
– Vera Rafailovna buvo labai protinga, inteligentiška, darbšti moteris. Anksti mirus vyrui, geram gydytojui, ji visiškai pasiaukojo dėl dukros, jos šeimos. Kai Olga Aleksandrovna su vyru pradėjo dėstyti Vilniaus konservatorijoje, jie neturėjo kur gyventi. Kurį laiką visi trys glaudėsi konservatorijos klasėje pirmame aukšte. Anksti ryte reikėjo greit nusiprausti, papusryčiauti ir toje klasėje pradėti vesti pamokas.
Verai Rafailovnai tekdavo daug valandų praleisti vaikščiojant po miestą. Ji žinodavo visus mokinius, jų darbštumą, interesų ratą. Olga Aleksandrovna iki galo liko ištikima mamai, prasidėjus demencijai, prižiūrėjo ją namuose.
Prasideda muzikos pažinimo kelias
– Kaip klostėsi bendravimas baigus konservatoriją?
– Po baigiamojo specialybės egzamino A. Livontas man pasakė: „O dabar prasideda tavo muzikos pažinimo kelias.“ Tada pagalvojau, kaip tai prasideda, juk tiek žinau, moku padaryti?! Dabar žinau, kad muzikoje yra tik pradžia, pabaigos nėra, visą gyvenimą reikia ieškoti, atrasti, prarasti, vėl ieškoti.
Pagal anos valstybės nuostatą, jaunas specialistas turėjo 3 metus atidirbti periferijoje, tad atvažiavau dirbti į Šiaulius. Kai tapau fortepijono skyriaus vedėja, kviesdavau Olgą Aleksandrovną vesti atviras meistriškumo pamokas. Ji tai darė labai profesionaliai, įdomiai, sukurdama nuostabią kūrybinę atmosferą, niekada nieko neįžeisdama.
Ir vėliau dirbdama su ja LMTA stebėjau, kaip ji išmintingai aptardama kolegų mokinių grojimą, visada pirmiau pastebėdavo, kas buvo gero, po to delikačiai duodavo neįkainojamų patarimų.
Olga Aleksandrovna Šiauliuose apsistodavo mano namuose. Pamenu, kai grįžau iš darbo, ji man papasakojo, kaip mažametė dukrelė Aleksandra, nepažindama natų, iš klausos abiem rankomis groja fortepijonu dvi lietuvių liaudies dainas vienu metu.
Kaip tik tada Klaipėdos universitete ruošėsi steigti fortepijono katedrą, mane pakvietė ten būti katedros vedėja, pažadėjo puikų dviejų aukštų butą name, specialiai statomame pedagogams. Laiminga paskambinau Olgai Aleksandrovnai. Išklausiusi, ramiu tonu ji pasakė: „Į Klaipėdą tu nevažiuosi, privalai dėl dukros, kuri turi mokytis M. K. Čiurlionio mokykloje, grįžti į Vilnių.“
– Tai Olgos Aleksandrovnos autoritetas jums buvo toks didelis, kad atsisakėte visų pagundų ir pasukote į priešingą pusę?
– Jos nuomonė daugeliu gyvenimo klausimų man buvo svarbiausia. Grįžome į Vilnių, Aleksandra įstojo į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, vėliau taip pat mokėsi O. Šteinberg klasėje. O aš tapau savo mokytojos kolege, pradėjau dėstyti LMTA (tuo metu – Lietuvos valstybinė konservatorija).
Tačiau ir toliau mokiausi iš jos, tardavausi dėl mokinių programų – ji puikiai žinojo, ką reikia mokiniui groti šiame etape. Prieš eidama į sceną pati, būtinai pagrodavau programą jai, patarimai būdavo „į dešimtuką“.
Kai tapau fortepijono katedros vedėja, susimąsčiau, kaip čia yra, kad Olga Aleksandrovna ir aš – abi docentės. Paklausiau jos, kodėl ji dar ne profesorė. Išgirdau orios, išdidžios, kilnios asmenybės atsakymą: „Mano pareiga dirbti, siekti rezultato, o yra, kas mato darbą – vertina, siūlo.“ Paprašiau parodyti visą medžiagą, padėjau užpildyti būtinus dokumentus ir, aišku, ji vienbalsiai buvo patvirtinta profesorės vardui.
– Olga Aleksandrovna sulaukė 85 metų. Ar ji paliko prisiminimų, pedagoginių užrašų?
– Deja, Olga Aleksandrovna nemėgo rašyti. Katedroje dėstė iki 83 metų. Jos regėjimas pradėjo silpti, abi akys buvo operuotos Kauno klinikose.
83-ejų paliko LMTA, nors jai tai buvo nelengva padaryti – ji neįsivaizdavo savo gyvenimo be muzikos, mokinių. Tais laikais, kai ji dirbo, pensijos negaudavo, bet jai svarbiau buvo būti su mokiniais, mokyti.
Išėjusi į pensiją Olga Aleksandrovna toliau gyveno su dukra, kuri tuo metu neturėjo darbo. Olgos Aleksandrovnos pensija buvo gana kukli, bet ji niekada nesiskundė, neprašė pagalbos. Kas savaitę ateidavau pas savo mokytoją į namus, stengiausi kuo galėdama paremti, pasakojau apie Muzikos akademijos gyvenimą, kolegas, studentus, klausinėjau apie vaikystę, jaunystę, karo metus…
Ji viską puikiai atsiminė, tik pamiršdavo, ką dabar išgirdo. Su dukra Aleksandra jai grodavome. Ji stovėdavo atsirėmusi į kėdes atlošą ir klausydavo, sakydama: „Aš blogai matau, bet gerai girdžiu.“ Jos pastabos buvo lakoniškos, tikslios. Mano anūkas Paulius irgi grodavo jai, jos pasiūlytas akcentukas pakeisdavo visa pjesę. Dirbdama ji atgydavo… Įrašiau keletą vaizdo kasečių mūsų pokalbių – apie gyvenimą, muziką, kompozitorius. Išminties lobynas.
Kai Olgą Aleksandrovną teko paguldyti į ligoninę, mokiniai sudarydavo lankymo grafikus, visi stengėsi jai padėti, palengvinti silpnėjančio žmogaus būklę. O kai Dievas ją pasiėmė, mokinių lėšomis buvo užsakytas ir pastatytas gražus fortepijono formos antkapinis paminklas.
Fortepijono katedra Muzikos akademijos didžiojoje salėje surengė jos atminimui skirtą vakarą, kur jos mokiniai, kolegos grojo, dalijosi prisiminimais. Prof. A. Žvirblytė parengė knygą „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“, prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskiene išleido solidžią monografiją „Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“.
Su LMTA vadovybe, katedromis suderinome 100-čio paminėjimą. Pirmas renginys, skirtas prof. O. Šteinberg buvo numatytas balandžio 23 dieną LMTA Didžiojoje salėje. Turėjo koncertuoti jos mokiniai, dalytis prisiminimais. Prie namo A. Goštauto gatvėje turi būti atidengta atminimo lenta, kad čia gyveno ir kūrė du iškilūs menininkai. Stygininkai savo gražią programą planuoja realizuoti rudenį.
Mokė mylėti Muziką
– O. Šteinberg gyvenimas, darbai paliko didelį pėdsaką mūsų kultūroje.
– O. Šteinberg buvo neeilinė asmenybė. Ji spinduliavo protu, išmintimi, kilnumu, pasišventimu muzikai, darbui, didele žmogiška šiluma, jautrumu, orumu, aristokratiškumu, erudicija, dvasingumu. Ji mokė mus, mokinius, mylėti Muziką, gerbti autorių, atiduoti visą save tam, ką darai. Skiepijo suvokimą, kad tai ne darbas, o misija, kurią turi sąžiningai atlikti. Ji visus mus tuo užkrėtė. Lietuvoje, kitose šalyse, kur dirba jos mokiniai, pasklido jos mintys, idėjos. Lietuvoje džiaugiamės fortepijono meno suklestėjimu, lenkiamės tiems, kurie kaip O. Šteinberg atidavė tam visą savo gyvenimą.