Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Atsidavęs profesijai

Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.

Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.

D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.

Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.

Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Šeimos misija

Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.

Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.

Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…

Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.

Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.

Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Pagalbą teikė visiems

Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.

Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.

Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.

Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.

Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.

Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ypatingas dėmesys – vaikams

Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.

Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.

Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.

Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.

Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.

Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėtų žinoti visi

Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.

L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.

Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.

„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.

Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.

Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.

Žymus epidemiologas

Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.

Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.

Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.

Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.

Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.