5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė

Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.

Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.

Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.

Siūlėsi mokėti daugiau

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.

„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“

Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.

Rūpinosi socialiniais reikalais

Žydų reikalų ministro be portfelio administracijos interesai, žinoma, neapsiribodavo vien tautiečiams aktualiais klausimais. Jos dėmesio sulaukdavo visa, kas buvo svarbu valstybei. Pavyzdžiui, konfliktas su bolševikine Rusija, politika Lenkijos atžvilgiu, bendrieji mokesčiai.

„Žydų reikalų ministrai be portfelio labai aktyviai ir labai sėkmingai dirbo pirmosiose vyriausybėse, – įvertina A. Kasparavičius. – Ir ne vien besirūpindami žydų tautinės mažumos reikalais, bet ir projektuodami bei veikdami bendrąją Lietuvos politiką.

“ Dažniausiai žydų atstovai vyriausybėje, istoriko žiniomis, pasisakydavo dviem klausimais.

„Tai būdavo arba užsienio politika, arba vidaus socialinė politika – švietimas, socialinės pašalpos, mokesčiai, – vardija pašnekovas. – Dalykai, svarbūs visiems.“

Jie atokiau laikėsi nuo Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių – gerbė tai kaip pačių lietuvių reikalą. Į lietuvių švietimo klausimus irgi kišdavosi menkiau. Nors tai nesutrukdė žydams, A. Kasparavičiaus teigimu, remti aukštąjį mokslą Lietuvoje ir labai prisidėti jį plėtojant.

„Jie aktyviai dalyvavo ir praktiškai parėmė visus Vyriausybės sprendimus, kad Kaune kuo greičiau būtų įsteigti aukštieji kursai, o vėliau Kauno universitetas, po kurio laiko pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu“, – pabrėžia istorikas.

Skaudus klausimas – Vilnius

 1922 metais priimta nuolatinė Konstitucija iš esmės įteisino tautinių mažumų dalyvavimą Lietuvos politikoje. O sykiu ir politinės autonomijos principus tiek žydams, tiek gudams, tiek lenkams.

Tačiau valdžią savo rankose sutelkę krikščionys demokratai, pasak A. Kasparavičiaus, jau nuo 1922-ųjų pabaigos pradėjo keisti savo politiką.

,,Mes puikiai žinome, kad nuo Steigiamojo Seimo iki pat 1926 metų pavasario, iki trečiojo Seimo rinkimų, Lietuvą valdė ir pirmu smuiku grojo krikščioniškosios demokratijos koalicija“, – primena istorikas. Ir toji koalicija, anot jo, ėmė skeptiškiau žiūrėti į tautines mažumas bei vertinti jų reikšmę valstybės politikai.

„1923 metų pavasarį tuometė Ernesto Galvanausko Vyriausybė, kurios daugumą sudarė krikščionių demokratų ministrai ir vienas kitas socialistas liaudininkas, pradėjo laikytis taktikos ar pozicijos, kad tautinių mažumų, pirmiausia žydų ir gudų, buvimas Lietuvos Vyriausybėje trukdė Lietuvos politiniam dialogui su Lenkija“, – sako A. Kasparavičius.

Daktaras atkreipia dėmesį į ryškų paradoksą: Lietuvos vyriausybėse dirbę žydai ir gudai nuosekliausiai kovojo dėl Vilniaus. Krikščionių demokratų politinis elitas buvo linkęs susitaikyti su pietryčių Lietuvos praradimu – ypač nuo 1923 metų pavasario, kai Vilnių Lenkijai pripažino didžiosios Europos valstybės ir praktiškai Tautų Sąjunga, JAV.

„Bet ką reiškė Vilniaus ir pietryčių Lietuvos praradimas žydams, kurių dauguma buvo Vilniuje? Jie jautėsi išduoti, – konstatuoja istorikas. – Ir tai vertė aštriau, kiečiau pasisakyti, kad Vilniaus kova nebaigta, kad Lietuva privalo kovoti.“

Pasikeitus žemėlapiui, keitėsi ir politika

„Tautinės mažumos 1923 metų pavasarį, 1924 metų pradžioje aktyviau kovojo dėl Vilniaus negu pati Lietuvos Vyriausybė. Jos laikėsi iš esmės tokios pačios pozicijos, kaip ir opozicijoje buvusi tautininkų sąjunga“, – dar sykį pabrėžia A. Kasparavičius. Ir, jo požiūriu, tai buvo vienas įdomiausių 1923–1926 metais politinių reiškinių – labai glaudus Lietuvos žydų ideologinis ir politinis bendradarbiavimas su tautininkų sąjunga. Su atskirais jos lyderiais – Antanu Smetona, Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, Vaižgantu, kitais taip pat.

Tautininkai irgi nesitaikstė su sostinės praradimu ir Vilnių bei šalies pietryčius laikė Lietuvos valstybės teritorija. „Aišku, jie taip manė labiau dėl ideologinių priežasčių, o žydai – labiau dėl pragmatiškų, nes ten gyveno labai ženkli tėvynainių dalis ir kovojo dėl jų ištraukimo iš Lenkijos politinės valdžios, politinio administravimo“, – patikslina istorikas.

Krikščionių demokratų Vyriausybės įsitikinimas, kad Vilniaus kraštas negrįžtamai prarastas, žlugdė žydų autonomijos siekį. Su Vilniumi apie 20 procentų Lietuvos gyventojų sudarė žydai. Be jo, likusioje šalies teritorijoje žydų buvo palyginti nedaug – apie 4–5 procentus visų gyventojų.

„Taigi Vyriausybė mąstė maždaug taip: jeigu mes atsisakome Vilniaus ir viso regiono žydų sugrąžinimo į Lietuvos valstybingumą, tai kelių procentų tautinei mažumai suteikti politinę autonomiją ir galimybę turėti savo atstovą Vyriausybėje nėra reikalo. Jų mums tiesiog nereikia. Mes patys žinome, kaip reikia tvarkytis Lietuvoje, ir patys nustatysime žydams, gudams tokias teises, kokias manysime esant reikalinga. Nori sutinka, nori – nesutinka. Kam nepatinka, tegul važiuoja į Palestiną“, – labai tiesmukiškai tuometės Vyriausybės strategiją vertina istorikas.

Pasigailėjo nuvertinę tautines mažumas

Toji strategija žymia dalimi buvo realizuota ir nuo 1924 metų pavasario šalyje jau nebeliko atskirų ministrų tautinių mažumų reikalams kuruoti. Bet už šį žingsnį krikščionys demokratai, A. Kasparavičiaus manymu, netrukus sumokėjo. Jau po poros metų, per rinkimus į trečiąjį Seimą, jie patyrė pralaimėjimą ir į valdžią atėjo opozicija.

„Krikščionių demokratų skaičiavimas, kad tautinės mažumos nėra tokios reikšmingos ir jas galima ignoruoti, nebuvo labai įžvalgus, – apibendrina istorikas. – 1926 metų rinkimai parodė, kad tautinės mažumos rinkimuose sugebėjo pasirodyti vieningai ir parėmė savo kandidatus, opozicijos kandidatus: socialistus liaudininkus, socialdemokratus, tautininkus.“

„Kaip parodė vėlesni įvykiai, krikščionys demokratai iš valdžios buvo išstumti praktiškai iki pat 1940 metų birželio“, – pridūrė A. Kasparavičius.

Nepaisant to, kad žydų ir tautininkų ideologija sutapo, žydų reikalų ministro be portfelio institutas taip ir nebebuvo atkurtas. Istoriko teigimu, visus 1927-uosius metus po perversmo A. Voldemaro vyriausybė vedė derybas su žydais ir gudais dėl tautinių ministrų sugrąžinimo į Vyriausybę. Bet susitarti taip ir nepavyko.

Be religinio pamušalo

Kita vertus, poperversminė Vyriausybė darė kitokius politinius žingsnius, reveransus tautinėms mažumoms. Pavyzdžiui, kai 1927 metais paskyrė Šimšoną Rozenbaumą Lietuvos generaliniu konsulu Palestinoje.

„Žydų valstybės dar nebuvo, bet sionistinis judėjimas buvo gana masiškas ir žydai iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, kitų valstybių, susižavėję sionistine ideologija sukurti nacionalinę žydų valstybę, masiškai emigravo iš Europos į Palestiną, kūrė bendruomenes, – pasakoja istorikas. – Matydama tokį politinį procesą, Lietuva ten įkūrė pirmą savo diplomatinę atstovybę.“

„Tautinės mažumos 1923 metų pavasarį, 1924 metų pradžioje aktyviau kovojo dėl Vilniaus negu pati Lietuvos Vyriausybė.“ A. Kasparavičius

Daktaras A. Kasparavičius šį sprendimą laiko lūžiu, parodžiusiu tautininkų Vyriausybės, skirtingai nei krikščionių demokratų,  siekį orientuotis į sekuliarios, o ne klerikalinės valstybės modelį.

Jo teigimu, krikdemai turėjo savo valstybės viziją, kurioje dominavo kunigai, katalikiška ideologija ir katalikiška religija. Kadangi žydai – ne katalikai, krikdemai jų ministro instituto atsisakė lengvai. Atėję į valdžią tautininkai nemodeliavo klerikalinės valstybės – jų vizija buvo tautinė. Lietuviška valstybė, kurioje valstybinė kalba – lietuvių.

„Panašiai kaip ir krikščionys demokratai, jie buvo užsimoję lituanizuoti visas institucijas, – sako A. Kasparavičius. – Tik be religinio pamušalo, o su grynai pasaulietiniu.“

Vertinga diplomatinė paspirtis

Sprendimas dėl diplomatinio atstovo siuntimo į Palestiną turėjo ir dar vieną reikšmę. Pasak istoriko, žydams, kurie nebuvo linkę integruotis į nacionalinį valstybingumą Lietuvoje, šitaip tarsi buvo sudaryta galimybė išvykti ir kurti nacionalinę žydų valstybę Palestinoje.

„Kas nori, integruojasi į lietuvišką valstybingumą, o kurie nenori, kurie norėjo išlaikyti savo radikalią žydišką tapatybę, – aiškina A. Kasparavičius. – Jiems buvo sudarytos politinės, diplomatinės sąlygos vykti į Palestiną ir kurtis ten.“

Pašnekovo teigimu, pažvelgus į to meto emigracijos procesus matyti, jog nuo 1926-ųjų iki 1940 metų didžiąją dalį emigravusiųjų iš Lietuvos sudarė žydai. Daugiausia išvyko į Palestiną, kiti pasirinko Vokietiją, JAV, kitas valstybes.

„Ideologiškai užsidegusieji vyko į Palestiną, steigė ten bendruomenes – kūrėsi ankstyvoji žydų valstybė“, – pasakoja istorikas, svarstantis, kad galbūt ir dėl to poperversminė valdžia neatkūrė tautinių mažumų ministrų institucijos Vyriausybėje.

„Nors, kaip ir anksčiau, žydai ir toliau buvo išnaudojami politiniais tikslais Lietuvos diplomatijoje, užsienio politikoje“, – pripažįsta jis.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydai išties gan aktyviai dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jų tuo metu buvo galima rasti pasiuntinybėse Maskvoje, Londone, Paryžiuje, Prahoje, kitose Europos sostinėse. Vienas kitas tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje ir greičiausiai – kitose.

„Reikia pripažinti, kad smetoniškoji Lietuva vis dėlto buvo labiau orientuota į tautinės valstybės, pilietinės valstybės modelį, o ne internacionalinės arba daugiatautės“, – apibendrina jis.

Unikalus atvejis

Kaimyninių šalių – Lenkijos, Estijos, Latvijos – vyriausybėse atskirų ministrų žydų reikalams tarpukariu išvis nebuvo.

„Kiek žinau, atrodo, ir kitose Europos valstybėse taip pat“, – priduria A. Kasparavičius.

Istoriko manymu, Lietuvoje tautinių mažumų ministrai buvo atsiradę dėl sudėtingos šalies vidaus etnosocialinės situacijos. Vyriausybė dirbo sostinėje Vilniuje, kur lietuvių buvo mažuma.

„Kai kilo reikalas de facto įtvirtinti savo valdžią mieste ir apylinkėse, buvo pastebėta, kad be tautinių mažumų paramos to nepavyks padaryti, – labai paprastai paaiškina jis. – Turint omenyje, kad čia savo valdžią kūrė ir lenkai, jeigu gudai ir žydai būtų nusiteikę priešiškai Lietuvos valdžiai, ji čia neturėjo jokių šansų sukurti administracinių valdžios struktūrų.“

Tik sudarius politines sąjungas su žydais ir gudais, 1918 metų lapkritį pavyko iš dalies sukurti lietuvišką politinę administraciją ir Vilniuje, ir Gardine, ir kituose, mažesniuose, miesteliuose – Šalčininkuose, Švenčionyse.

„XX amžiaus pradžioje Lietuvos politinė padėtis pietryčių Lietuvoje buvo labai silpna. Lietuviams čia visuomet reikėjo sąjungininkų ir jie, pirmiausia prieš lenkus, buvo žydai ir gudai“, – patvirtina A. Kasparavičius.

Paskutiniuoju žydų reikalų ministru be portfelio Lietuvos istorijoje tapo teisininkas Šimšonas Rozenbaumas – nuo 1918 metų Lietuvos valstybės tarybos narys, pirmosios Lietuvos vyriausybės užsienio reikalų viceministras, Paryžiaus taikos konferencijos delegacijos narys, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos taikos sutarties delegacijos narys. 1927 metais paskirtas Lietuvos garbės konsulu, nuo 1929 metų – generaliniu konsulu Tel Avive.

Ministras – ir iš Panevėžio

Žydų reikalų ministrai be portfelio šalies vyriausybėse dirbo iki 1924 metų vasario. Vienas jų, teisininkas Bernardas Fridmanas buvo kilęs iš Panevėžio. B. Fridmanas tarnavo priešpaskutiniu žydų reikalų ministru. Gimęs XIX amžiaus viduryje, dirbo advokatu Biržuose ir Panevėžyje. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Petrogrado rusų zemstvų sąjungoje. Po ministravimo dirbo Panevėžio apygardos teisme.

Parašė ir išleido rusų kalba etnografinį leidinį apie lietuvius – vieną pirmųjų tyrimų apie lietuvių paprotinę teisę. Mirė Panevėžyje.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/net-ir-be-ministeriju-dirbo-lietuvai/