LRT.lt portalas
Kas prieš keletą savaičių būtų pagalvojęs, kad vieną rytą mes visi staiga atsidursime siaubo filme iš „Netflix“. Kad karantinas bus paskelbtas mūsų miestams, kurie vieną dieną visiškai ištuštės. Kad visi sėdėsime savo namuose, dieną iš dienos, nuo ryto iki vakaro, neišlipdami iš savo pižamų. Kad mums bus neleista aplankyti savo močiutės. Kad mes naktimis melsimės, kad šis košmaras pasibaigtų.
2020-ųjų metų pavasarį mes staiga supratome, kad visi esame panašūs: lietuviai ir izraelitai, vokiečiai ir italai, kinai, rusai ir arabai – mes visi esame žmonės. Mes sugebame kurti raketas, įmantrias aplikacijas, bet iš tikrųjų esame trapios būtybės, kurios bijo mirties ir slepiasi nuo mažutėlio viruso, esančio aplinkoje ir galinčio mus įveikti. Mes esame naujieji dinozaurai, kurių laikas galbūt atėjo.
Mes staiga supratome, kad dauguma mūsų ginčų yra labai nereikšmingi, tarsi mažų vaikų smėlio dėžėje. Kova dėl pusės kalno ar pusės ežero. Mes Izraelyje visiškai nenustebome, kai teroro atakų iš Gazos ruožo skaičius dramatiškai nukrito – iki 90%! Kai mes matome išsigandusius ir verkiančius iraniečius Teherano gatvėse, jie yra mūsų širdyse. Mes ir jie esame toje pačioje valtyje – visi esame išorės atakos aukos.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje. Dešimt kartų per dieną aš jai skambinu, kad pamatyčiau jos mylimą veidą, kurio labai pasiilgau. Skambinu ir tikiuosi, kad jos paprastutis telefonas, kurio ji niekaip nesutinka pakeisti, nebus nustojęs veikti. „Mes esame labai blogi šiam pasauliui“, sako mano mama, „ šis pasaulis ant mūsų pyksta ir nori pamokyti“. Aš labai daug mąstau apie šiuos mamos žodžius. Daugybė gyvūnų rūšių išnyko dėl mūsų godumo ir besaikio vartojimo. Ir staiga kažkas mažytis peršoko nuo gyvūnų ant žmogaus. Galbūt ši nelaimė buvo tik laiko klausimas?
Tai tikrai yra išbandymo metas. Vieno iš rimčiausių išbandymų, kuriuos kada nors esame turėję. Musų vaikai, įkalinti kambariuose, šio išbandymo niekada nepamirš. Pirmasis išbandymas yra susijęs su žmonių solidarumu. Taip, mes konkuruojame dėl to, kurie pirmieji išras vakciną šiai infekcijai, tačiau dabar mes esame vieni nuo kitų priklausomi labiau nei bet kada. Jauni medikai iš Kauno, Berlyno, Tel Avivo, Seulo ar Buenos Airių noriai bendradarbiauja tam, kad įveiktų šią ligą. Būtų tragedija, jeigu globalumo samprata būtų šios pandemijos auka. Nacionalizmas, egoizmas ir segregacija yra nelaimė. Bendradarbiavimas ir solidarumas šiuo metu yra ypač svarbūs. Valstybėms, lygiai taip pat kaip ir žmonėms, reikia draugų.
Antrasis išbandymas yra susijęs su pasitikėjimu, kurį jaučiame savo valstybėms. Mes atiduodame dalį savo asmeninių laisvių ir pasitikime savo valdžiomis, kad šios nepradės piknaudžiauti mūsų asmenine informacija ir nepanaudos jos negeriems tikslams. Tai nerašytas susitarimas tarp mūsų ir valstybės. Mes tarsi susitraukiame, pasitraukiame į šalį, tačiau tik laikinai, kol ši kova pasibaigs.
Trečias išbandymas, kurį turime pereiti, yra susijęs su mūsų šeimos vertybėmis. Mes iš naujo atrandame šeimos guolį. Tą senąjį šeimos guolį. Izoliacija, kuri buvo mums pritaikyta, padėjo apsidairyti aplink ir iš naujo atrasti žmones, kurie iš tikrųjų mus myli. Mūsų vaikai, kurie auga mūsų akyse, mūsų tėvai, kuriems mūsų reikia, mūsų partneriai, nuo kurių kiekvieną rytą mielai pabėgdavome į savo darbus. Labai absurdišku būdu ši epidemija privertė mus persibraižyti savo asmenines sienas ir iš naujo suvokti kas esame.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje.
Ketvirtasis išbandymas, kurį patiriame, yra vienatvės jausmas. Mūsų socialinė koncepcija šiuo metu išgyvena milžinišką šoką. Nuo pirmos klasės mes buvome mokomi, kad esame socialinės būtybės. Dabas mes traukiamės nuo žmonių ir jų bijome. Jeigu moteris prekybos centre priešais mus sukosėja, mes smarkiai išsigąstame. Mūsų namai dabar yra mūsų tvirtovė, tačiau privalome prisiminti, kad tai tik laikina tvirtovė. Mums reikia žmonių labiau, nei reikia kaukių ir pirštinių.
Ką mes darysime, kai šis košmaras pasibaigs? Ar mes grįšime į savo kasdienį gyvenimą, kuris pasirodė esantis receptas kitai nelaimei? Ar mes visgi priimsime asmeninį sprendimą keisti savo gyvenimus: bent truputį mažinti savo godumą, sveikiau maitintis ir labiau vertinti augalinės kilmės produktus, daugiau laiko praleisti su savo šeima.
Ar tas karantino pabaigos rytas bus kažko gražesnio ir teisingesnio pradžia? Ar mes turime laukti sprendimo iš kažko aukščiau, ar visgi mes patys galime priimti savo asmeninį sprendimą, kurio įgyvendinimas gali prasidėti jau rytoj? Kaip visada, esu linkęs į skeptiškumą, tačiau tikiu, kad nauja pradžia gali būti ir bus sukurta mūsų pačių rankomis