Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.
Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.
Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.
Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.
Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.
Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.
Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.
Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.
Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.
Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?
Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems
Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?