1923 metų duomenimis, Panevėžyje gyveno 6 676 žydai – tarp miestiečių daugiau buvo tik lietuvių: 9 950. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ
Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Čia minimi žydų politikai ir jų sprendimai, kalbėta apie problemas, santykius su kitomis miesto tautomis.
Antri po lietuvių
Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. Kokio svarbaus būta jų indėlio į miesto gyvenimą, liudija jau vien tai, kad mieste gatvių pavadinimai kurį laiką buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir žydų.
„Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, – rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Miesto valdyboje buvo penki atstovai, iš kurių trys – iš darbo federacijos, du – žydų.
Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Remiantis „Panevėžio balsu“, 1923 metais Panevėžyje buvo 1 810 gyvenamųjų namų, kuriuose suskaičiuota 3 405 butai.
Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių – 9 950, žydų – 6 676, lenkų – 906, rusų – 553, vokiečių – 105, latvių – 46, kitų – 145, svetimšalių – 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų. Iš jų didžioji dauguma lietuvių – 103 355, žydų – 5 497, lenkų – 4 091.
Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras – 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas – 10 litų. Tarp rinkusiųjų muziejui aukas buvo ir Ichilčikaitė, Šulmanas.
O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Jis apsilankė ne tik valstybinėje gimnazijoje, kurioje išklausyta apie 20 pamokų, bet ir mokytojų seminarijoje, taip pat ir mieste veikusiose žydų, lenkų gimnazijose.
Politinės audros
Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą. 1924 metais į ją kandidatavo netgi ne vienas šios tautos atstovų sąrašas.
Nepartiniai kandidatai – butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai – į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga – advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas. Negana to, į miesto Tarybą pretendavo ir „sioninkų socialistų „Ceirei-Cion“ suvienytas sąrašas“, kuriame buvo daktaras Bencelis Aizenbudas“.
1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis. Jo dienotvarkėje buvo tokie svarbūs klausimai kaip tarybos pirmininko, burmistro ir valdybos narių rinkimas.
„Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Po trumpų diskusijų nutarta posėdis pertraukti vienai valandai pasitarimui“, – rašė tuometis miesto laikraštis.
Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. Galop šis pasiūlymas priimtas.
„Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija – 15 žmonių ir lenkų frakcija – 5 žmonės susiblokavo. Šis blokas sudaro 20 žmonių – pusę tarybos – visoj taryboj 40 atstovų“, – apie politinių postų dalybas Panevėžyje trečiajame dešimtmetyje pasakojo „Panevėžio balsas“.
Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys – du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai. Tik su tokia sąlyga kunigas sutiko kelti savo kandidatūrą į tarybos pirmininkus.
Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 – žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, – rašyta netrukus po rinkimų. 
Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų – jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Planavo milžinišką paminklą
Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija. 1920 metais įregistruota Draugija žydų gimnazijos įsteigimui Panevėžyje, taip pat Žydų dramos, muzikos, dailės draugija, 1921 metais – Krekenavos žydų jaunuomenės kultūros sąjunga, 1923 metais – Panevėžio miesto žydų elgetnamio draugija, Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Iso“.
Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo atstovai nuo valsčių tarybų, Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto valdyba, žydų bendruomenės pirmininkas ir šiaip žymesnieji mūsų visuomenės veikėjai“, – minima 1924 metų „Panevėžio balse“.
Planuota statyti garsiojo Panevėžio krašto skulptoriaus Juozo Zikaro kurtą 5 metrų paminklą: 3 metrų akmeninis pjedestalas ir dviejų metrų bronzinė skulptūra. Kaip rašoma ano meto spaudoje, autoriaus mintis buvo pavaizduoti Lietuvą – jauną mergelę „su nutrauktais retėžiais ant rankų, pergyvenančią skausmo momentus“. O skaudėjo Lietuvai dėl žuvusių savo sūnų ir pavergtos sostinės Vilniaus. Vis dėlto iškilus paminklas taip ir liko nepastatytas.
Malūno varžytynės
Tarpukario „Panevėžio balsas“ rašė ir apie tam tikrus miestelėnų nesutarimus, įvairias problemas.
1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes. Buvo priimtas sprendimas, kad malūnas išnuomojamas Rubinšteinui ir K-o. Šis klausimas, regis, Panevėžyje turėjo kelti nemažas audras.
To meto spaudoje minima, kad miestas iš principo neturėtų Rubinšteinui ir K-o išnuomoti, nes šis neištesėjo senosios sutarties, bylinėjosi su miestu ir padarė jam daug nuostolių.
„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė.“ „Panevėžio balsas“, 1931 metai.
Tarpukariu aistros virė ir dėl smulkiesiems verslininkams kirtusio įstatymo. Miesto tarybos posėdyje Žydų pirklių sąjunga netgi buvo įteikusi prašymą, kuriame nurodyta, jog įsigaliojus švenčių įstatymui, prekyba bus suvaržyta.
Žydai prašė leisti parduotuvėms dirbti iki 10 ir 11 valandos vakaro. Taryba nutarė, kad leis parduotuves laikyti atidarytas šeštadieniais ir prieš šventes iki 10 ir 11 valandos vakaro „su pastaba, kad tarnautojai neprivalo tame laike dirbti ir jeigu dirbs, privalo gauti atskirą atlygį“.
Žydai buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis, dalyvavusi visose jo gyvenimo srityse (nuotraukoje – žinomos Panevėžio žydų šeimos – Brauerių – giminaičių vestuvės). BH nuotr.
Bėdos dėl švenčių
Švenčių įstatymas „Panevėžio balso“ puslapiuose minėtas ir 1931 metais.
„Sekmadienį apie antrą popiet važiuodamas į Paliūniškį tarp gelžkelio ir Vaivodų sutikau žydą, vežantį didelį malkų vežimą. Tą pačią dieną ir kiti žydai vežiojo didelius malkų vežimus, trukdydami ir piktindami piliečius, vykstančius bažnyčion ar grįžtančius iš bažnyčios.
Visose civilizuotose šalyse veikia švenčių įstatymai ir stropiai saugoma, kad švenčių dienomis nebūtų atliekamas joks sunkus darbas, kuris galima atidėti darbo dienai. Rodos švenčių įstatymai veikia ir pas mus.
Jei jau tvarkdariai (policija) užimti kitais reikalais, tai reiktų imtis patiems piliečiams griežtų priemonių, kad švenčių įstatymai būtų visų stropiai užlaikomi“, – laikraščio puslapiuose priekaištavo nepatenkintas panevėžietis.
1936 metais rašyta, kad žydų švenčių metu jų parduotuvės buvo uždarytos.
„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė“, – pastebėta, kad lietuviai prekybininkai nepasinaudojo proga užsidirbti, kol konkurentai šventė.
Tarpukariu galima aptikti ir tokią žinią, kad sanitarinė miesto komisija apžiūrėjo keturias macų kepyklas ir visose jose rasta daug netvarkos ir nešvaros. Už nešvarą buvo surašytas protokolas.
„Vadinasi, komisija įspėja panevėžiečius vengti pirkti macus, kad neužsikrėstų ar vidurių nesugadintų. Tąja pačia proga reikia prisiminti, jog ir kitų kepyklų ne pro šalį būtų „patempti“, nes virvagalių, vabuolų ar kitokių žvirgždų labai dažnai piliečių dantys gauna patriuškinti“, – rašyta „Panevėžio balse“.
„Panevėžio balsas“, 1931 metai „Dega kaip Chazenas“
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje daug kalbų sukėlė verslininkų Chazenų linų fabriką nusiaubęs didelis gaisras. 1931 metais minėta, kad policijai apklausus apie 40 žmonių, daugiausia darbininkų, nustatyta, kad gaisras kilo „nuo laidų susijungimo“. Fabrikas tuo metu buvo apdraustas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje. „Iš tardymo paaiškėjo, kad be dviejų didelių gaisrų, kurie buvo 1929 metais ir šiais metais, dar buvo du mažesni gaisrai viduje, kuriuos patys darbininkai likvidavo. Darbininkai labai nusiminę, kad prieš žiemą neteko darbo“, – „Panevėžio balse“ rašyta apie didelę mieste nutikusią nelaimę.
Šis gaisras visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Vienas panevėžietis laikraščio puslapiuose svarstė, kad nuo Pajuosčio į miesto vidurį ateina plati Kęstučio gatvė, kurios viena atšaka vedė į Ramygalos gatvę, o kita – į A. Fromo-Gužučio gatvę.
„Bet šiek tiek kliudo ant kelio stovįs linų fabriko vienas trobesėlis“, – pastebėjo panevėžietis. Jis siūlė, kad sudegus linų fabrikui ir jam dėl gaisrų pavojaus išsikeliant už miesto, Kęstučio gatvę būtų galima stačiu keliu sujungti su miesto centru.
„Mes manom ir tikim, kad ir tie lietuviai savininkai (tie namai, kur buvo Chazenų linų fabrikas, yra lietuvių, rodos, amerikonų rankose) tam projektui nesipriešins, vietinė savivaldybė pasirūpins, o centralinė valdžia pasiinteruos miesto gerovei“, – tikėtasi šeimininkiško požiūrio tuomet.
O kitas pilietis, prisistatęs „Rytu“, buvo įsitikinęs, kad dėl gaisrų pavojaus reikėtų uždrausti vidury miesto statyti tokį fabriką. „Tai jau įėjo į patarlę: dega kaip Chazenas“, – minima laikraštyje.
Fabrikas stovėjo skersai Kęstučio gatvės ir buvo pagrindinis kliuvinys ją ištiesinti. „Užsieniečiuose priverčia sveikus namus nusitraukti į šalį, kad neiškraipytų gatvių. O čia jau kelintą kartą ant gatvės atstatomas sudegęs fabrikas“, – piktintasi „Panevėžio balse“.
Vis dėlto tokie siūlymai nebuvo įgyvendinti. 1935 metais rašyta, kad taip ir nepasiekta, jog pavojų keliantis linų fabrikas būtų iškeltas už miesto – po gaisro jis net išsiplėtė, pastačius naują mūrą. „Dabar vienoj krūvoj sukoncentruota ten: linų apdirbimas, lentpjūvė ir didelė kalvė“, – rašė laikraštis.
Amžinas klausimas
Dar vienas tarpukario Panevėžio skausmas – „slobodkos“, teritorijos, apimančios dabartinę Savanorių aikštę ir jos apylinkes, klausimas. „Tas amžinas klausimas niekuomet nebuvo išrištas ir nežinia kada bus išrištas“, – pastebima „Panevėžio balse“.
Senoji miesto taryba buvo nusprendusi klausimą išspręsti netgi per Seimą. Visgi išėjo šnipštas – žydų frakcija, pasiūliusi klausimą atidėti, pradėjo skirstytis ir nelikus kvorumo posėdį teko baigti.
