Generolas Vladas Nagevičius kalba žydų karių pagerbime 1928-aisiais. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNO nuotr.
Gynė savo pažadėtąją žemę
1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė tebuvo tik popieriuje įtvirtintos savos valstybės idėjos. Jas apginti teko ginklu. Bolševikams, bermontininkams, lenkams besiveržiant per Lietuvos sienas, į savanorių jos laisvės gynėjų gretas stojo visų tautybių šalies gyventojai. Žydai – taip pat.
Kovėsi kartu
Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius ir knygos „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ – apie Lietuvos žydus, dalyvavusius kuriant valstybę 1918–1940 metais – sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžio kraštas nepriklausomybės kovų metais buvo išskirtinis.
Pirmiausia – savanorių kovotojų gausa, bet taip pat ir jų nuopelnais. Nemažai iš čionykščių žemių kilusių savanorių tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, o kai kurie jų vieną aukščiausių Lietuvos karinių valstybės apdovanojimų pelnė ir dukart. V. Kavaliausko patikinimu, Panevėžio rajone šiuo požiūriu unikalus kiekvienas miestelis.
Štai iš Krekenavos ginti tik užgimusios nepriklausomybės išėjo beveik pusantro šimtų savanorių, iš Ramygalos – du šimtai. Tarp jų buvo ir žydų. Žydai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai.
Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje buvo nustatytos taikos sutarčių tarp Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų ir priešininkų sąlygos, Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo Simanas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas. Pirmasis, būdamas užsienio reikalų viceministras ir turėdamas didelę įtaką tarp Europos žydų, kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir agitavo už tai. Žurnalistas apgailestauja, kad žydai, rašydami savo istoriją, yra nepaminėję daug kitų įdomių faktų apie tautiečius. Jo spėjimu, veikiausiai dėl to, jog patys ne viską žinojo, nebuvo aptikę informacijos archyvuose.
Manoma, kad nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais dalyvavo tūkstančiai žydų savanorių, apie 100 žuvo. Tarp jų – ir Juda Šerenzonas, kilęs iš Panevėžio, Michelis Novogrudskis iš Krekenavos, Josifas Nalcmanas iš Kupiškio, kiti… Jų vardus knygoje „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ ir siekė įamžinti V. Kavaliauskas.
Dukart didvyris
Pasak knygos sudarytojo, Vyčio Kryžiais už nuopelnus nepriklausomybės kovose buvo apdovanota 20 žydų. Vienas jų – Volfas Kaganas – net dviem. Balbieriškyje gimęs pagal profesiją batsiuvys pasižymėjo kovose ir su bermontininkais, ir su lenkais. „Vienas jo žygių aprašytas šitaip: „1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus.
Priešas buvo išvytas iš Radviliškio“, – pasakoja V. Kavaliauskas, šį epizodą įtraukęs ir savo knygą. V. Kaganas buvo mobilizuotas 1919-ųjų balandį ir dalyvavo kovose su visais to meto Lietuvos priešais. Joms pasibaigus, buvęs 1 pėstininkų Gedimino pulko puskarininkis, V. Kavaliausko duomenimis, kaip savanoris kūrėjas, buvo gavęs 8 hektarus žemės ir ūkininkavo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai jo šeimos nepagailėjo. Nors įvairios įstaigos, organizacijos, kaimynai bandė apginti Kaganus, jų laukė toks pat likimas, kaip ir daugumos vietos žydų…
Prezidentas Antanas Smetona įteikia vėliavą Žydų karių sąjungai. Kaunas, 1934-ieji. LCVA nuotr.
Aukojosi dėl Lietuvos V. Kavaliausko pasakojimu, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui žydai, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos ir stojo į partizanų būrius. Žurnalisto surinktais duomenimis, vien tik Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių.
1919 metais, jaunai nepriklausomai valstybei dar neturint savos kariuomenės, žydai Joniškyje įsteigė, aprūpino ir maitino žydų savanorių batalioną, vėliau tapusį vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinių vienetų. Tuo laiku šaliai apsirūpinti ginklais buvo sunki užduotis, primena V. Kavaliauskas.
Ir didžiausia kliūtis buvo ne finansai, o tai, jog aplinkui vyko kovos. Tad Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę skolon. Jis rizikavo ne tik ekonomiškai, bet ir savo gyvybe pristatydamas šaliai reikalingas prekes – taip tikėjo pergale. Žinoma, kad B. Šteinas kariuomenei tiekė ne tik ginklus, šovinius, bet ir arklius, vežimus, avalynę ir drabužius, duoną. Su kokiais iššūkiais jam teko susidurti, pasak V. Kavaliausko, vaizdingai atskleidžia tokia istorija.
Sykį B. Šeinui Lenkijoje nelegaliai supirkinėjant Lietuvos kariuomenei skirtus arklius, lenkai sučiupo jį varantį 25 rinktinius žirgus ir šiuos atėmė. Pats B. Šeinas vos spėjo pasprukti. Tačiau netoli: naktį verslininkas išvogė žirgus ir sėkmingai baigė kelionę. Anot žurnalisto, pasakoja, kad jau Lietuvoje B. Šeinas turėjo pasiūlymą parduoti arklius brangiau kitiems, tačiau atsisakė ir atidavė kariuomenei už suderėtą gerokai mažesnę sumą.
Dirbo valstybei ir be atlygio
1919-aisiais į Lietuvą įsiveržę bolševikai į savo gretas viliojo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones, tarp jų ir žydus. Tiesa, nelabai sėkmingai. Tuo metu į dar tik formuojamą Lietuvos kariuomenę, V. Kavaliausko teigimu, stojo daugiau kaip 2 000 žydų. (Yra ir duomenų, jog 1918–1923 metais kariuomenėje jų tarnavo daugiau kaip 3 000. )
„Vienas Lietuvos kariuomenės vadų generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai „sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas“, – pabrėžia žurnalistas. Nepriklausomybės kovų metais fronte buvo 9 karininkai žydai. Vėliau jų gerokai pagausėjo nepaisant to, jog iš pirmąją Karo mokyklos laidą baigusių 6 žydų ne visi tapo veikiančiosios armijos karininkais. V. Kavaliausko aiškinimu, dėl caro draudimų karininko profesija žydų bendruomenėje nebuvo gerbiama. Tačiau kylančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje tai sparčiai keitėsi.
Vienas to meto karininkų buvo Michaelis (Mikas) Bramsonas, gimęs Veisiejaus valsčiaus Lasavičių dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę, baigė Peterhofo karo mokyklą. Po karo kurį laiką Rusijoje mokėsi universitete, vėliau gyveno Berlyne. Į Lietuvą jis grįžo 1920-ųjų vasarą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1923 metais jo paties prašymu paleistas į atsargą.
Žurnalistas pasakoja, kad tada M. Bramsonas dirbo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Ašmenos apskrities įgaliotinio sekretoriumi, vėliau – mokytoju. Žinoma, kad 1923–1934 metais jis vadovavo Virbalio žydų progimnazijai, o valdžiai ją uždarius, persikėlė į Panevėžį ir penkerius mokytojavo Panevėžio žydų gimnazijoje – mokė lietuvių kalbos.
M. Bramsoną žurnalistas vadina aktyviu Lietuvos žydų karių sąjungos steigėju. 1938 metais išrinkus sąjungos Centro valdybą, buvo tikruoju jos nariu. „Atsargos kapitonas be jokio atlygio dirbo valstybei naudingą darbą: propagavo Ginklų fondo idėją, rinko lėšas šiam fondui, rėmė Šaulių sąjungą“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Bramsonas gyveno Kauno žydų gete, o 1944 metų liepos 15 dieną, kai iki lemiamų mūšių dėl Kauno buvo likę suskaičiuotos dienos, išsiųstas į Dachau. Koncentracijos stovykloje jis žuvo 1945 metų pradžioje.
Žydų karių sąjungos Kauno skyrius žygiuoja perduoti 2-ajam Algirdo pulkui už suaukotas lėšas nupirktus šautuvus. 1938-ųjų gegužės 15 diena. LCVA nuotr.
Likimai, palietę miestą
Dar vienas Panevėžyje mokytojavęs žydų karininkas buvo Šija Černockis. Kaip pasakojo V. Kavaliauskas, 1935 metais tuometė Švietimo ministerija suteikė Karo mokyklos absolventui ir atsargos karininkui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą, ir vilkaviškietis atvyko mokytojauti į Panevėžį. Deja, tolesnis jo likimas nežinomas.
Skirtingai nei Elijo Abraomo Levino. Gimęs Biržuose, E. A. Levinas baigė privačią Panevėžio žydų gimnaziją, o 1936-aisiais pašauktas į kariuomenę – ir Karo mokyklą. Prasidėjus karui, 1941 metų rugsėjį E. A. Levinas kartu su šeimos nariais buvo sušaudytas miške Biržų apylinkėse.
Kitas su Panevėžiu susijęs karininkas, pasak V. Kavaliausko, buvo Joniškyje gimęs Moišė Brauzas (Brauze). Baigęs Panevėžio žydų gimnaziją, į kariuomenę jis buvo pašauktas 1937-aisiais metais, išėjo į Karo mokyklą. Gavęs atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paleistas į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. Prieš pat pirmąją sovietų okupaciją dirbo Lietuvos komercijos banke Vilniuje, o naciams okupavus Lietuvą, pakliuvo į Vilniaus getą. Kaip pasakoja V. Kavaliauskas, karinį laipsnį turintis M. Brauzas buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju. Tačiau tai nesutrukdė jam įsilieti į geto pasipriešinimo organizacijos gretas ir vykdyti diversines akcijas. Pasak žurnalisto, M. Brauzas buvo tiesiogiai susijęs su žydų pasipriešinimu, o konkrečiau – JPO, Jungtinė partizanų organizacija. Veikusi Vilniaus gete, ji Antrojo pasaulinio karo metais būrė ginkluotą pasipriešinimą naciams.
Šaltiniuose nurodoma, kad ši organizacija buvo pirmoji žydų pasipriešinimo organizacija, karo metais įkurta nacių okupuotų Europos šalių getuose. JPO tikslai buvo savigyna gete, Vokietijos pramoninės ir karinės veiklos sabotažas ir įsitraukimas į partizanų ir Raudonosios armijos kovą su naciais. Pasak V. Kavaliausko, šaltiniuose teigiama, kad M. Brauzas 1942 metų gegužę–birželį dalyvavo operacijose prie Naujosios Vilnios.
Svarbiausia iš jų buvo nacių ešelono susprogdinimas, kuriam miną parūpino ir asmeniškai ją susprogdino M. Brauzas. Į Polocką vykusiame vokiečių ešelone galėjo žūti arba būti sužeista 200 kareivių. Vėliau M. Brauzas prisijungė prie partizanų Rūdninkų girioje, bet tolesnis jo likimas tiksliai nežinomas – tik numanomas: buvusio karininko pavardė įrašyta į miške žuvusių antinacinės kovos partizanų sąrašą.
Išliko aktyvūs ir visuomeniški
Lietuvos žydų, dalyvavusių kuriant Lietuvos valstybę, vardus į vieną knygą pasistengęs surinkti „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ autorius V. Kavaliauskas mano, jog šios tautos indėlio nepriklausomybės kovose mastus geriausiai atspindi toms pasibaigus įkurta veteranų organizacija: 1934 metais Žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjunga turėjo daugiau nei tris dešimtis skyrių.
Tokia mintis – suvienyti už laisvę kovojusius tautiečius – kilo Joniškio žydų bendruomenės nariui Izaokui Šapiro. Taip 1933-iųjų birželį atsirado sąjunga. Pradžioje jos būstinė buvo Joniškyje, vėliau, V. Kavaliausko teigimu, persikėlė į Kauną. Sąjunga rūpinosi narių tautiniais, ekonominiais, kultūriniais reikalais – steigė skaityklas, knygynus, rengė paskaitas, teikė medicininę ir juridinę pagalbą. Nuo 1935 metų lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga“. 1938 metais sąjungoje įkurta centro valdyba, kurios tikruoju nariu buvo Panevėžio žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Michaelis Bramsonas.
Panevėžio skyriaus valdyba rengė karių ir visuomenės vakarus, karinius paradus, minėjimus, koncertus. Minėtasis sąjungos vadovas I. Šapiro buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Joniškio miesto savivaldybės narys ir viceburmistras, Joniškio ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas, Lietuvos ugniagesių draugijai atstovavo tarptautiniuose kongresuose. Apdovanotas įvairių šalių ugniagesių apdovanojimais, garbės ženklais. Šis žmogus buvo viena pirmųjų genocido aukų: 1941 metų birželio 25 dieną žiauriai nužudytas Vilniaus prekių stotyje.
1940 metais rusams okupavus Lietuvą, „Apžvalga“ nebeleista, nutraukta ir sąjungos veikla. Nemažai jos narių buvo ištremta į Sibirą, sulaukė represijų. Panevėžio žydai, dalyvavę kovose, taip pat priklausė šiai sąjungai. Manoma, kad Panevėžio žydų kapinėse buvo palaidoti šeši Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai: Bonis Borisas Goldmanas, Michaelis Goldbergas, Šmuila Samuelis Itkinas (yra nuomonių, kad galėjo būti palaidotas Kėdainiuose), Izraelis Levakas, Solomonas Rolas, Elijas Šternas.