Domantė Platūkytė, LRT.lt
Skelbtis ponų tauta yra ydinga – žinome, kuo tai pasibaigė vokiečiams. Reikėtų vengti veltis į šiuos skandalus, tačiau jie bus neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų“, – Generolo Vėtros atminimo lentelės istoriją primena poetas ir publicistas Tomas Venclova. Taip jis penktadienį kalbėjo Vilniaus knygų mugėje, pilnutėljė klausytojų salėje surengtoje savo knygos „Lietuvos istorija visiems“ pristatyme .
Norėjau, kad tai būtų knyga, kurią į rankas galėtų paimti kiekvienas – nuo gimnazisto iki pensininko, knygos pristatymą pradeda poetas, publicistas T. Venclova.
Dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pastebėjo, kad skaitant knygą susidaro įspūdis, jog joje pateikiama labai asmeniška istorija. Pasiteiravus, iš kokio požiūrio taško autorius žiūrėjo rašydamas knygą, T. Venclova primena „patriotinį diskursą“, kurį lygina su krepšinio sirgalių elgesiu.
K. Sabaliauskaitė: Man atrodo, daugeliui bent jau mano kartos žmonių ar jaunesnių nenoras matyti tamsiąsias mūsų istorijos dėmes yra susijęs ne su kaltės ir atgailos išpažinimu, kuris apvalo ir sustiprina, bet būtent su kaltės baime, siekiant nusimesti tą „aš ne prie ko“, kad visi tokie negalėjo būti. Dažnai tam netgi pasitelkiama statistika, kad Lietuvoje kolaboravusiųjų su naciais buvo nedaug, kad štai Olandijos statistika rodo, kad tokių buvo daug daugiau. Man atrodo, tokiais atvejais olandų kaltė mūsų kaltės nepanaikina ir nesumenkina. Koks būtų gijimo receptas? Štai vakar pasirodė, kad vėl patekome į BBC filmą dėl generolo Vėtros lentos nuėmimo.
T. Venclova: Faktas, kad patenkame į skandalingas ir labai nepatogias situacijas. Ir žmonės, kurie mano, kad gina lietuvių tautos ir kartu savo pačių garbę, dažnai įstumia mus į tokias situacijas, ir to tikrai reikėtų vengti.
Vilniaus gatvėmis žingsniavo jaunimas su šūkiu „Mes be Škirpos nenurimsim“. Kas iš tikrųjų buvo Kazys Škirpa? Štai citata iš jo laiško Antanui Smetonai, ji neišgalvota, paimta iš istorijos knygos: „Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistės, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais. Visos lietuvių partijos turi išnykti, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija.“ Štai ko norėjo Škirpa. Ir jeigu sakome „Mes be Škirpos nenurimsim“, tai skamba kaip „Mes be Hitlerio nenurimsim“. Ir tai pasaulis mato, nes jis tuos dalykus žino geriau negu mes.
Bet vėlgi yra argumentas, kad Škirpa buvo vokiečių internuotas, net neleistas į Lietuvą. Tai nėra argumentas – Zigmontą Aleksą-Angarietį, komunistą ir stalinistą, Stalinas netgi sušaudė. Nuo to jis nesiliauja buvęs komunistas ir stalinistas. Lygiai taip pat Škirpa buvo nacistas – bet ne vokiškas – lietuviškas. Bet aš nesuprantu, kuo lietuviškas nacistas yra geriau. Jis tiesiog manė, kad turi būti ne viena tauta – vokiečiai, o mažų mažiausiai dvi – vokiečiai ir lietuviai. Bet pats principas skelbtis ponų tauta, mano manymu – giliai ydingas.
Reikėtų vengti veltis į skandalus, kurie bus neišvengiami, kol turėsime nacių kolaborantų gynėjų. Jų buvo ir bus visada, jų nedaug, jie marginaliniai, bet, mano manymu, jie daro Lietuvai labai žalingą propagandą.
K. Sabaliauskaitė: Kaip minėjote, palinkėjimas yra vienas – ištiesti ranką į šaltinius, į autentiškus laiškus, į autentiškus tų herojų žodžius, kaip ką tik pacitavote. Man, pavyzdžiui, nesenas atradimas yra Stasio Šalkauskio laiškas, parašytas prezidentui Smetonai, labai daug ką atskleidžiantis apie tą epochą ir gyvenimą tais laikais.
