Bernardinai.lt Vaidotas Norkus
Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, RUTH RECHES yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Ji šia tema Mykolo Romerio universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Su šia skaudžia tema Ruth sieja ir asmeninis ryšys: jos seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.
Gerbiama Ruth, kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?
Išgyvenę Holokaustą asmenys patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.
Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.
Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją išgyvenus Holokaustą.
Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?
Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, visi jie jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus).
Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.
Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.
