,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.

Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.

3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.

Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.

 

Malūnininkystės centras

Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.

Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.

1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.

Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.

Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.

Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turtingiausia šeima

Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.

Malūnų priežiūra rūpinosi 1922 metais įkurta E. Rotenšteino technikos kontora „Dynamo“. „Ji aptarnavo ne tik Panevėžio, bet ir apylinkių malūnus. Prie kontoros turėjo sandėlį, kuris reikalingomis medžiagomis aprūpindavo malūnus, fabrikus“, – muziejininkas sako, kad malūnininkystės mieste tokia kontora buvo labai svarbi.

Tarpukario Panevėžyje Chazenų pavardę ir šeimos galvą pirklį Leizerį Berą Chazeną žinojo visi. Būtent jo namuose buvo laikinai apsistojęs mieste lankęsis šalies prezidentas Antanas Smetona.

Bet vis dėlto ne malūnas buvo garsiausia iš verslininko įmonių. AB „L. B. Chazenas ir sūnūs“ – taip vadinosi šeimai priklausęs linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. O L. B. Chazenas laikomas pirmuoju linų pirkliu Lietuvoje, Panevėžyje atkūrusiu linų apdirbimą.

D. Pilkausko pasakojimu, per Pirmąjį pasaulinį karą verslininkas buvo pasitraukęs iš Lietuvos – grįžo tik 1918 metais. Ir nuo tada ėmėsi kurti savąją pramonės imperiją. Steigiant linų fabriką, pirmuoju L. B. Chazeno pirkiniu buvo patalpos Ukmergės gatvėje. Tačiau ilgainiui įmonės pastatai išsibarstė po visą miestą – jų buvo Ramygalos, Margių, Kęstučio, Pušaloto gatvėse.

Fabrikas supirkdavo iš ūkininkų jau išmintus ir apiplūktus linus, o iš linų rūšiavimo punktų į fabriką atveždavo jau išrūšiuotus. Didžioji dalis – 60 procentų – „L.B. Chazenas ir sūnūs“ pagamintos produkcijos buvo eksportuojama. Maždaug trečdalis jos iškeliaudavo į Angliją, panevėžietiški linai taip pat pasiekdavo ir Italiją, Prancūziją, Vokietiją, kitas šalis. Apie tai, jog verslas klestėjo, byloja ir nemenkos šio fabriko darbininkų aukos Ginklų fondui – padėti Lietuvos kariuomenei įsigyti naujų ginklų. Turimais duomenimis, 1938 metais jos siekė 600, 1939-aisiais – 640 litų.

Tarpukario Panevėžyje žydai plėtojo ir stambų, ir smulkų verslą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Neatsiejami nuo miesto progreso

Verslo be sunkumų nebūna. Chazenų šeimai tokiu laikotarpiu, anot D. Pilkausko, tapo 3–4 dešimtmečių sandūra, kai jų fabriką nuniokojo net du gaisrai – neskaičiuojant dar poros mažesnių, kuriuos sugebėjo užgesinti patys darbininkai. Pirmasis, kiek žinoma, įvyko 1929-aisiais, o ypač didelis antrasis – po dvejų metų.

Tuomet sudegė beveik visas fabrikas. Ugnies padaryti nuostoliai siekė 400 tūkst. litų, nukentėjo ir žmonės. Laimė, turtas ir pastatai buvo drausti (tarp kitko, ne vien Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje), ir linų fabriko veikla netrukus atkurta.

Praėjus kuriam laikui po nelaimės miesto laikraštis „Panevėžio balsas“ išspausdino žinutę, esą pareigūnai, siekdami nustatyti gaisro „L.B. Chazenas ir sūnūs“ fabrike priežastis, apklausė apie keturias dešimtis žmonių. Bet galiausiai nustatė, jog nelaimė galėjo kilti dėl „laidų susijungimo“. „Darbininkai labai nusiminę, kad prieš žiemą neteko darbo“, – apgailestauta laikraštyje.

Tuo metu Chazenams teko rūpintis ne vien fabriko atstatymu: verslas buvo visų šeimos narių, ne tik jos galvos, atsakomybė. L. B. Chazeno žmona Chaja valdė jau minėtą „Varpos“ malūną Smėlynės gatvėje. Du poros sūnūs – Izaokas ir Heselis – buvo ruošiami ateityje perimti tėvo įmonių vadžias. Taip ir nutiko 1938-aisiais mirus L. B. Chazenui. Izaokas Chazenas ėmėsi šeimos lentpjūvės.

Linų fabrikui faktiškai vadovavo jo brolis – pasak D. Pilkausko, aktyvus visuomenininkas, Panevėžio miesto tarybos narys, aktyviai aukojęs Ginklų fondui. Už savo nuopelnus Heselis Chazenas apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1929 metais broliai Chazenai į savo rankas perėmė „Kalnapilio“ alaus daryklą, įkurtą vokiečių.

Sovietų okupacijos metais darykla buvo nacionalizuota. Atėję naciai dalį verslo įmonių grąžino jų buvusiems savininkams, tačiau šiuo atveju kliuvo, kad savininkai – žydai. Tad gamykla tapo Trečiojo reicho nuosavybe. „Iki pat 1940 metų broliai Izaokas ir Heselis Chazenai buvo stambiausi Panevėžio pramonininkai, – pabrėžia D. Pilkauskas. – Respublikos laikais jie suvaidino didelį vaidmenį Panevėžio vystymesi.“

Nuo kavos ir saldainių iki virvių vijimo

Mieste veikė ir daug kitų žydų įmonių, žinios apie kurias išliko iki pat mūsų dienų. Kad ir L. Leibavičiaus saldainių fabrikėlis, pasak D. Pilkausko, veikęs Kranto gatvėje nuo maždaug 1929 metų. Jame dirbo 8 moterys – 4 vyniotojos ir 4 virtuvės darbininkės. Darbas buvo nelengvas, viskas buvo atliekama rankomis: saldainių masę pildavo tiesiai ant didelio geležinio stalo ir, kai ta ataušdavo, viena darbininkė ją tempdavo, kita – karpydavo žirklėmis.

Fabrikėlis bankrutavo 1938-aisiais ir buvo perduotas „Nevėžio“ saldainių fabrikui Respublikos gatvėje, kuriam vadovavo V. Chaikinas. Tarpukariu Panevėžys turėjo ir keletą kavos įmonių. Viena tokių, pasak D. Pilkausko, – M. Aizinbudo įpėdiniams priklausiusi Respublikos gatvėje.

Kaip pasakoja istorikas, ji buvo atidaryta 1934 metų rugsėjį gavus Finansų ministerijos leidimą, įrengta pagal inžinieriaus G. Genso planą ir pavadinta „Superjer“. Įmonėje, teturėjusioje du darbuotojus, gaminta kava, kavos surogatas ir cikorija, veikė pakavimo skyrius, mašinų patalpos, sandėlis. „Žaliavai buvo naudojami miežiai, cikorija, o kavos pupeles įmonė pirko užsienyje“, – paaiškina D. Pilkauskas.

Nemažai privačių duonos kepyklų Panevėžyje taip pat priklausė žydų tautybės žmonėms. Kaip ir smulkių lengvosios pramonės įmonių. Pavyzdžiui, 1920 metais įregistruota Esteros Rochkindienės virvių dirbtuvė Smėlynės gatvėje. „Iš archyvinių duomenų žinome, kad 1932 metų balandžio 11 dieną buvo gautas leidimas Abraomui Volbergui ir Danieliui Sorskiui įrengti „Virvolit“ virvių dirbtuvę Ukmergės gatvėje su sąlyga, kad plane nurodyti mediniai pastatai prie fabriko korpuso būtų nugriauti“, – pasakoja D. Pilkauskas. Jo teigimu, savininkai buvo įsigiję tekstilės mašinas raiščiams ir virvėms gaminti, garo katilą, elektrinį motorą.

Augino vatos pramonę

1932-aisiais B. Elikuro, F. Gero, J. Abramavičiaus, O. Amsterdamsko prašymu Finansų, prekybos ir pramonės ministerija leido Panevėžyje įsteigti siūlų manufaktūros fabriką. Bet dar anksčiau, 1925 metais, Vilniaus ir V. Kudirkos gatvių kampe pradėjo veikti Jokūbo Loperto ir Motelio Aronavičiaus vatos fabrikėlis. Kiek žinoma, jis bendradarbiavo su „Ritchie“ ir „Eason Manchester“ firmomis Anglijoje, tačiau savo gaminius pardavinėjo vietoje.

D. Pilkausko žodžiais, archyvuose saugomas pirmojo Lietuvos vatos fabriko savininko J. Loperto prašymas Pramonės, prekybos ir amatų departamento patentų skyriui Kaune užregistruoti fabriko gamintos vatos prekinį ženklą „Dramblys“. Vatos gamyba Panevėžyje, matyt, ėjosi neprastai, nes fabrikai dygo vienas po kito. Pavyzdžiui, 1932 metais „piliečiams Taubei, Urvickienei ir Benderiui“ Finansų ministerija leido Klaipėdos gatvėje steigti vatos dirbtuvę.

D. Pilkausko žiniomis, dirbtuvė buvo moderniai įrengta: turėjo skudurų plėšymo mašiną „Vilkas“, dvi karšimo mašinas, tris dezinfekcijos katilus, elektros motorą. Per metus buvo sunaudojama 8 000–10 000 kilogramų skudurų ir pagaminama 6 000–8 000 kilogramų produkcijos, parduodamos Lietuvoje.

Dar viena vatos dirbtuvė įsteigta 1933 metais. M. Kvartavičius ir M. Kapeliuškinas žaliavą pirkdavo Vokietijoje ir per metus ją paversdavo 9 000 kilogramų produkcijos. Dirbtuvė, irgi turėjusi draskomąją mašiną „Vilkas“ ir vieną karšiamąją mašiną vatai gaminti, pasak D. Pilkausko, veikė dvejus metus. Veikla nutrūko susirgus ir mirus vienam savininkų – M. Kapeliuškinui. Uždarius dirbtuvę, mašinos buvo parduotos, o likęs jos savininkas – M. Kvartavičius – pats vienas vertėsi karšdamas vilnas ūkininkams.

1930 metais L. ir A. Todesai, J. Lopertas, I. Prudinskis gavo leidimą įrengti džiuto audinių apretavimo – apdorojimo tam tikros sudėties tirpalais – fabriką „Džiutolit“. Kiek žinoma, žaliavą fabrikas gaudavo iš Belgijos, o gaminius parduodavo Lietuvoje.

Braueriams – gabenimų ir nuomos verslą turėjusiai Panevėžio žydų šeimai priklausęs namas Ukmergės gatvėje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Viskas griuvo 1940-aisiais

Net ir šiuolaikiniai panevėžiečiai yra girdėję apie garsiąją Naftalio Feigenzono spaustuvę. Ji dirbo dar nuo XIX amžiaus pabaigos, greta buvo įrengtas ir knygynas. Pasak D. Pilkausko, iki 1895 metų ši spaustuvė vienintelė veikusi mieste. Iš čia skaitytojus pasiekdavo tuo metu Panevėžyje leisti laikraščiai „Naš kraj“, „Panevežskij listok“.

Gaila, kad nėra tiksliai žinoma, kada pradėti spausdinti lietuviški spaudiniai – įmonės archyvai neišliko. Vienintelis istorikams likęs orientyras – 1908 metais išleista „Aido“ kultūros draugijos renginių programėlė lietuviškai.

1935 metų vasarą spaustuvė dėl nesumokėtų mokesčių ir kitų skolų buvo parduota iš varžytynių kitam žydų tautybės verslininkui, pavarde Šteinas, 1940-aisiais, kaip ir daugelis kitų miesto įmonių, nacionalizuota.

J. Melamedo ir V. Chaikino popieriaus dirbtuvė buvo įsigijusi mašinas popieriniams maišeliams gaminti. Taip pat turėjo liniavimo mašiną sąsiuviniams, pjaustymo mašiną, klijų malūnėlį ir keturis elektros motorus. Ši bendrovė veiklą pradėjo iki okupacijos likus vos keletui mėnesių – 1940 metų sausį. „Įmonė naudojo Panevėžio elektros stoties energiją ir buvo pavadinta sąsiuvinių, popierinių maišelių, saldainių ir medaus dirbtuve. Per mėnesį dirbtuvėje buvo pagaminama 6 000 kilogramų popierinių maišelių, apie 30 000 sąsiuvinių ir 1 200 kilogramų saldainių“, – vardija D. Pilkauskas.

Nisonas Buchas mieste turėjo geležies ir geležinių dirbinių urmo prekybos įmonę. Ramas Šmuelis užsiėmė prekyba kokliais ir plytomis. Jis buvo ilgametis Panevėžio miesto tarybos narys, be statybinių medžiagų verslo, dar turėjęs tris mūrinius ir vieną medinį namus. Viename jų 1988 metais įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupė. Pats jų savininkas R. Šmuelis 1941-aisiais buvo ištremtas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus.

Eduardo ir Feigos Brauerių šeima užsiėmė gabenimais, be to, Ukmergės gatvėje turėjo kelis namus. Viename jų butą nuomojo ir vėliau sovietų nužudytas gydytojas Stanislovas Mačiulis, kitame name gyveno inžinierius Kazys Germanas, Panevėžio apygardos teismo pirmininko Klemenso Armino šeima. Patys Braueriai nuomojosi J. Mikšio malūną Ukmergės gatvėje. Šeima 1941 metais buvo ištremta į Altajaus kraštą…

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/