Vytenis Andriukaitis: “Prarijau per kelias valandas. Jau pats pavadinimas – unikalus ir puikus! Ir visa kita- kažkas tarp Bulgakovo, Gogolio, Mero, Gavelio!! Viskas kartu- autopatirtis visomis prasmėmis, žanrų supratimas, asociacijų jėga, paralelės, biografijos ir portretai- PUIKU. ŠAUNU. TALENTINGA. ĮTAIGU. Nežinau, kodėl kritikai anonimai? Bailumas ar kvailumas?
Na, o pabaiga yra tiesiog feliniška. Arba – Tennisoniška (Modrio pantomimas prisimenant „Mamutų medžioklėje”). Bet ir “ Pyr u Satany” iš Bulgakovo, arba epizodus iš Volando pasirodymo cirke. Taigi, viskas kartu – groteskiškas, farsiškas, absurdiškas, alegoriškas, siurrealistinis, humoristiškas (juokiausi momentais ilgai – mat ir tikslu, ir graudu, ir komiška), bet lengvai atpažįstamas realybėje kūrinys . Ir vis tiktai – koncentruotai perspėjantis, kaip netoli yra blogis nuo gėrio, ir kaip reikalingas toks žanras Budrumui žadinti. Taip, su ožiu ar arkliu Tau būtų lengviau, bet, garantuoju – KVAILIŲ turėsi saugotis iš visų keturių pusių. Ir epiloge Joške gali būti vėl sugrąžintas ant Kryžiaus. Juk meilė ne žudo, ji – vėl ir vėl prikelia. Bet ir vėl, ir vėl prikalama!! BRAVO TAU TARIU, TAKSI KRISTAU. “.

***

Šioje knygoje nerasite žodžių „Lietuva“ ir „lietuvis“. Rasite tik vilniečius. Mat vilniečiai mano, kad Vilnius yra visa ko pradžia ir visai galima visa ko pabaiga, bet tuo netiki. Žinoma, rasite ir žydus, nes kiekvienas save gerbiantis vilnietis mano esąs žydų reikalų specas. Kitaip tariant, be žydų nėra Vilniaus, nėra vilniečio. Ką jie bemanytų apie žydus, bet dėl vieno jie visi sutaria: Taksi Kristus yra jų gelbėtojas, todėl už kritikos ribų. Gi kritikuojantys Taksi Kristų yra ne vilniečiai. Ir dar reikia pabrėžti, kad vilniečiai neturi jokių ydų ir niekada neklysta. Na, gal vieną nedidelę, nereikšmingą ydelę apie kurią gal ir nevertėtų net užsiminti, vieną tokią gal ir turi: jie bijo laisvės.

Arkadijus Vinokuras

Taksi Kristaus išpažintis

„Ši knyga nėra patyčios iš tikinčiųjų. Nes giliai tikinčiųjų jausmų įžeisti neįmanoma. Nuoširdžiai tikintieji dėl tikėjimo nežudo. Giliai tikintys gėriu ir meile artimui, nepasidavę žiauriausiems išbandymams, jie ištiesė jam pagalbos ranką. Jie mylėjo savo artimą kaip patį save. „Taksi Kristaus išpažintis“ yra skirta visokios kilmės apsimetėliams, veidmainiams, apsišaukėliams tarpininkais tarp Motinos ir žmogaus, minintiems Motinos vardą be reikalo, ar ne taip, Tėve? Ir noriu pabrėžti, kad ši knyga – tikrai ne apie niekada neklystančius, neturinčius ydų tobulus vilniečius bei tobulą Vilnių. PS. Bet kokioms logikos paieškoms šioje teatrališkoje fantasmagorijoje Velnias kiš savo kanopėtą koją. Kodėl teatrališkoje? Todėl, kad žmogus noriai tiki sugebančiais meluoti, kai nebeturi drąsos išklausyti tiesos.“