LRT.lt
„Aušvicas nenukrito staiga iš dangaus. Aušvicas slinko, ėjo mažais žingsniukais, artėjo… Kol atsitiko tai, kas čia atsitiko“, – savo kalboje 75-osiose Aušvico išlaisvinimo metinėse sakė Marianas Turskis, buvęs Aušvico kalinys.
Pateikiame visą M. Turskio kalbą (vertimas iš lenkų kalbos):
Mieli susirinkusieji, draugai, esu vienas iš tų nedaugelio dar gyvenančiųjų, kurie buvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18 dieną prasidėjo vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija, kuri po šešių su puse dienų pasirodė esanti Mirties Maršu daugiau nei pusei žmonių, kurie su manimi kalėjo. Eilėje buvome kartu 600 žmonių.
Didelė tikimybė, kad nesulauksiu kito jubiliejaus. Tokios yra žmonijos taisyklės. Todėl atleiskite man, kad šiame (jubiliejuje – LRT.lt), kuriame kalbėsiu, bus šiek tiek susijaudinimo. Štai ką norėčiau pasakyti, visų pirma, savo dukrai, savo anūkei, jai dėkoju, kad yra čia, salėje, savo anūkui: man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai, tai yra naujoji karta, ypač jaunesnė, jauniausia, net jaunesnė už juos.
Persikelkime akimirkai mintimis, vaizduote į ankstyvų 30-ųjų metų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Rajonas vadinasi Bayerisches Viertel, Bavarijos kvartalas. Trys stotelės nuo Kudammo, zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro stotelė, yra Bayerischer Park – Bavarijos parkas. Ir štai vieną dieną tais ankstyvaisiais 30-aisiais ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėstis ant šių suoliukų.“ Galima pasakyti: nemalonu, ne fair, tai nėra OK, tačiau juk yra tiek daug suoliukų aplink, galima atsisėsti kitur, nėra bėdos.
Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentija, ten gyveno Albertas Einsteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau.
Mes Europoje dauguma esame kilę iš judėjiškos-krikščioniškos tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys savo civilizacijos kanonu laiko Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia atskristi. Jis sugalvojo vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, Holokausto, baisios paniekos epochos patirties. Jis skamba taip: nebūk abejingas.
Ir tai norėčiau pasakyti savo dukrai, tai norėčiau pasakyti savo anūkams. Savo dukros bendraamžiams ir savo anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi, jeigu matote istorinį melą. Nebūkite abejingi, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie aktualios politikos poreikių. Nebūkite abejingi, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra tai, kad dauguma valdo, tačiau demokratija laikosi tuo, kad mažumų teisės yra saugomos. Nebūkite abejingi, kai kuri nors valdžia pažeidžia priimtus visuomenės susitarimus, jau egzistuojančius.