15min.lt

Pateikiame visą Izraelio ambasadoriaus kalbą, pasakytą diplomatų, žurnalistų, politikų, Holokaustą išgyvenusių žmonių akivaizdoje: Jūsų Ekscelencija ministre Linai Linkevičiau, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, garbingi svečiai, užsienio šalių atstovai, brangūs draugai, nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote paminėti Šoa, siaubingiausią tragediją, nutikusią mano tautai.

Leiskite man papasakoti, kaip ši tarptautinė atminimo diena atsirado. Tiesą sakant, ją inicijavo diplomatai. 2004-ųjų metų pabaigoje jaunas Izraelio diplomatas Niujorko misijoje Roni Adamas – šiuo metu Izraelio ambasadorius Ruandoje – pasiūlė Generalinei Asamblėjai surengti neeilinį posėdį, skirtą Holokaustui. Nepaisant arabų šalių prieštaravimo, mūsų misijai Jungtinėse Tautose pritarė 96 palaikymo balsai. 2005-ųjų metų sausio 27-ą dieną buvo surengtas pirmasis posėdis, lapkritį Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, o visa kita – jau istorija. Tai yra įkvepiantis pavyzdys, rodantis, kad diplomatai gali keisti pasaulį.

Prieš keletą dienų mes grįžome iš Jeruzalės, kur gerbiamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo delegacija drauge su pasaulio lyderiais atidavė pagarbą Holokausto aukoms, davė pažadą kovoti su antisemitizmu ir išreiškė gilų įsipareigojimą toliau kurti Atminties Architektūrą. Dėkoju gerbiamam Seimo pirmininkui už jo dalyvavimą.

Per 4000 savo istorijos metų žydų tautai teko nesibaigiančios kančios: persekiojimai ir pogromai, trėmimai ir mirtis. Visgi laikotarpis nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų buvo siaubingas žmonių sukurtas pragaras. 1939-ųjų rugpjūtį pasaulyje gyveno 16,7 milijono žydų. 1945-aisiais jų liko tik 10,5 milijono. Net ir šiandien, praėjus 75 metams po Holokausto, mes nesugebėjome atsigauti po šio milžiniško praradimo. Apie 80 proc. okupuotoje Europoje gyvenusių žydų buvo nužudyti žiauriausiais įmanomais būdais. Rytų fronte jie dažniausiai būdavo šaudomi ir laidojami masinėse kapavietėse.

Okupuotoje Lenkijoje dauguma jų buvo uždusinti dujų kamerose, kurios galėdavo talpinti ir 2000 žmonių vienu metu. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos Aušvicas buvo didžiausia mirties stovykla ir tapo visų Holokausto žiaurumų simbolis. Nuo 1942 metų kovo iki 1945-ųjų metų čia buvo sunaikinti 1,1 milijono žmonių, kurių 90 proc. buvo žydai. 90 proc. deportuotų į Aušvicą žmonių buvo nužudyti dujų kamerose atvykimo dieną. Visgi ne tik čia, bet ir kitur Europoje žydai būdavo naikinami neapsakomai žiauriais būdais: skandinami upėse, laidojami ar deginami gyvi, numarinami badu.

Norėčiau paklausti jūsų, bičiuliai, kiek daugiausia vaikų esate matę susirinkusių vienoje vietoje? Kartą man teko matyti 800 vaikų, stovinčių mokyklos kieme, bendraujančių tarpusavyje ir ramiai sau leidžiančių laiką. Dabar įsivaizduokite, apsaugok, Dieve, 800 negyvų vaikų. Arba 3000 negyvų vaikų. Per vieną dieną, 1941 metų spalio 23-ąją, Vokietijos naciai ir vietiniai kolaborantai nužudė 4273 vaikus – berniukus ir mergaites. Tai įvyko IX forte Kaune. 4273 vaikai buvo naikinami nuo ryto iki vakaro. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie padarė. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie galvojo. Jie neįvykdė jokio nusikaltimo. Jie buvo žudomi todėl, kad buvo žydai. Maži žydai. Trečiajame Reiche žydų vaikams nebuvo vietos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Iki siaubingos 1941-ųjų metų vasaros Lietuva buvo žydų karalystė. Ne toji karalystė su karaliais ir sienomis, bet dvasinė jidiš ir hebrajų minties bei kūrybos karalystė. Daugiau nei 220 miestų, miestelių ir štetlų žydai kūrė taikų bendruomeninį gyvenimą. Chasidai ir mitnagedai, socialistai ir buržua, religingi ir sekuliarūs Lietuvos žydai buvo dalis šios gražios gimtinės. 95 proc. Lietuvos žydų nacistinės Vokietijos okupacijos metu buvo nužudyti – tai yra vienas didžiausių mirties rodiklių visoje okupuotoje Europoje.

Sovietmečiu Šoa laikotarpis Lietuvoje nebuvo tinkamai atskleistas. Dabar laikas kalbėti apie šį tamsų istorijos puslapį, atverstą 1941-ųjų metų birželį. Buvo tokių, kurie padėjo savo kaimynams, bet kai kurie – jų buvo per daug – pasirinko bendradarbiauti su Blogiu. Daugybėje miestelių ir štetlų neišgyveno nė vienas žydas. Bejėgės šeimos buvo jėga gabenamos į mišką ar atvirą lauką ir… išnyko. Tarsi jų niekada ten nė nebuvo.

Kur beeitume gražiojoje Europoje, žaliuojančiais miškais ar barokinėmis miestų aikštėmis, mes girdime mūsų žmonių – motinų, tėvų, vaikų – balsus, prašančius juos prisiminti. Papasakoti jų istoriją. Praeitis nemiršta. Mes ją nešame ant savo pečių kaip pintinę, pripildytą skausmo, nusivylimo, pykčio, bet taip pat vilties ir pažado. Kaip stiprios Izraelio valstybės ambasadorius, valstybės, gimusios vos ketveri metai po to, kai krematoriumai nustojo pelenais versti žuvusiųjų kūnus, aš pažadu, kad Holokausto atmintis išliks neatsiejama mūsų darbo dalis. Izraelis neturi konstitucijos. Prisiminimas apie prarastą trečdalį mūsų tautos greičiausiai yra mūsų nerašyta konstitucija.

Mes prisimename šeimas, žygiuojančias nuo Rūdninkų skvero iki Panerių ir ten laukiančių savo eilės stoti prie duobės. Mes prisimename beveides Zarasų, Šiaulių, Telšių, Alytaus ir kitų miestų bei miestelių aukas. Mes tariame jiems: metai eina, bet mes nepamirštame ir neatleidžiame. Mes prisimename tuos, kurie galėjo padėti, tačiau nusisuko į šalį. Mes prisimename ir smerkiame tuos, kurie medžiojo savo kaimynus, kankino, sumetė į masines kapavietes ir dar tą pačią dieną pagrobė jų turtą.

Mes taip pat prisimename drąsuolius, kurie rizikavo savo, savo šeimų gyvybėmis tam, kad paslėptų žydus, suteiktų jiems prieglobstį. Jie buvo vedami kito žmogiško instinkto – vidinio paliepimo būti geriems. Padėti. Jie taip elgėsi, nes buvo geri lietuviai, geri krikščionys, bet svarbiausia, jie buvo geri žmonės. Iki šios dienos mes reiškiame pagarbą jų žmogiškumui. Gerbiamas ministre, gerbiama pirmininke, brangūs draugai, kartu statykime geresnę Atminties Architektūrą, kuri būtų vientisa, nesuklastota, paremta faktais ir pasitikėjimu. Girkime tuos herojus, kurie mėgino išgelbėti nekaltą mergaitę ar berniuką nuo neteisingos mirties.

Atsiverskime knygas ir skaitykime, girdėkime tuos tylius aukų balsus, kurie prašo papasakoti jų istoriją. Susivienykime turėdami tvirtą nuostatą, kad antisemitizmas ir rasizmas yra liga, kuri privalo būti įveikta. Ačiū, kad šiandien esate čia. Mes žavimės žingsniais, kuriuos žengia Lietuva, siekdama statyti tiltus virš gilių ir tamsių praeities vandenų. Mes tai suprantame ir labai vertiname. Ši ceremonija šiandien mums visiems labai svarbi. Holokausto istorija nėra tik žydų tautos istorija, tai taip pat ir Lietuvos istorija.