Minėjimą vedė Ruta Reches, laikinai einanti mokyklos direktorės pareigas. Į susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais atvyko Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė papasakoti savo išgyvenimus, patirtus  Antrojo pasaulinio karo metu.

Moksleiviai įdėmiai klausėsi, I.Veisaitė atsakinėjo į paauglių klausimus. Karo metu Kauno gete ji neteko mamos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė išgelbėjo ją, paimdama į savo namus, kur, nepaisydama rizikos, ją paslėpė ir priglaudė. Čia I. Veisaitė sulaukė karo pabaigos. Savo gelbėtoją ji visada vadino antrąja mama.

 

Miša Jakobas skaitė vaikams ištraukas iš knygos apie Aušvicą koncentracijos stovyklą, apie žydų žudynes dujinėse kamerose, apie badą ir nenusakomą žiaurumą, kurį patyrė žydai kaliniai.

Holokausto aukas priminė moksleivių parengtas spektaklis.

Prieš 80 metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visai pakeitė Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą. Mažiausiai 40-tije gyvenviečių visi žydai buvo nužudyti pačioje karo pradžioje, o likę gyvi, suvaryti į getus.

Ištrauka iš Holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimų:

,,Per vaikų akciją mano brolis Motkė buvo paslėptas bunkeryje kartu su kitais vaikais. Vokiečiai juos aptiko, nuvedė į skalbyklą ir padegė gyvus, o paklaikę tėvai buvo priversti stebėti egzekuciją. Apimtas liepsnos Motkė šaukė: „ Mama, kai aš nusidegindavau pirštą, tu pūsdavai, kad neskaudėtų! Mama, man labai skauda!“ Mama puolė norėdama ištraukti sūnų iš ugnies. Kareivis smogė jai šautuvo buože ir sulaužė stuburą. Po šio įvykio mama taip ir neatsigavo.”

,,Vaikų namuose buvau užregistruota Marytės Radzevičiūtės vardu. Buvau perspėta nekalbėti jidiš kalba, todėl bijodama supainioti kalbas, dažniausiai tylėdavau. Visos našlaitės vaikų namuose turėjo kas vakarą melstis. Aš apsimesdavau, kad meldžiuosi, bet iš tikrųjų kiekvieną vakarą mintyse kartojau: „ Aš esu Chasia Aronaitė, mano tėvas Chaimas, mano mama Michlė, mano brolis Motkė, mano senelis Leibas, aš esu Chasia…“

Mes nenorime, kad vaikai slapstytųsi rūsiuose ir palėpėse, drebėdami nuo šuns amtelėjimo ar nepažįstamo žmogaus žingsnių, nenorime, kad juos vadintų kitais vardais, nes visi vardai yra vienas vardas. Ir jeigu kėsinamasi nors į vieną vardą, vadinasi, kėsinamasi į visus vardus.