Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys. Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės. Kurganavos miškas,
Žalioji giria, buvusios žydų kapinės Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje net ir praėjus 75 metams nuo kraupių įvykių dvelkia krauju, kurį anuomet nacių užpultoje Europoje praliejo milijonai žydų tautybės gyventojų.
Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas. „1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės. 2005-aisiais šimto valstybių vadovai priėmė rezoliuciją kasmet minėti tą datą, kad pasaulis nepamirštų vieno baisiausių nusikaltimų žmonijai“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.
Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių. Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema. Miesto bendruomenės dalis.
Šiuo metu Panevėžio žydų bendruomenei priklauso apie šimtą narių. Tiksliai suskaičiuoti, kiek Aukštaitijos sostinėje liko žydų, neįmanoma – šios tautos atstovams tai daryti draudžia tikėjimas. Žydiškoji tematika neatsiejama nuo Panevėžio, didžiąją savo istorijos dalį buvusio daugiataučiu ir daugiakultūriu miestu. Dar XX amžiaus pradžioje žydai buvo viena gausiausių vietos bendruomenių, miestui suteikusių unikalų atspalvį. Jų, kaip diasporinės tautos, indėlis į viso Panevėžio regiono raidą, istorinis ir kultūrinis paveldas Panevėžio krašte neįkainojamas. Čionykščiai žydai gyveno itin aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, dirbo miesto Taryboje, steigė mokyklas, kultūros, labdaros, sporto organizacijas, prisidėjo ir prie lietuvių organizacijų veiklos.
Tragiškas istorijos puslapis Antrasis pasaulinis karas atvertė tragiškiausią puslapį žydų tautos istorijoje. 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams. Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma. Dabar jį mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“.
