Pinchos Fridberg, Holokausto „istorikas“
Viso mano gyvenimo devizas:
,,lachzn iz gezunt” (jidiš)
Juokas – tai sveikata.
Kas Jūs, daktare Gumuliauskai? Riebūs potėpiai Lietuvos Seimo „Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos“ pirmininko portretui
Įžanga
Priverstas pakartoti (iš straipsnio rusų kalba): Holokausto istoriku mane pakrikštijo „Laisvės radijas”. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet deja, jie nėra tiesa. Dėl šios priežasties žodį „istorikas“ po savo pavarde rašau kabutėse ir mažosiomis raidėmis.
Skirtingai nei aš prof. Arūnas Gumuliauskas yra „Istorikas-profesionalas“. Kabučių prasmė paaiškės žemiau.
Jo žvaigždė pakilo 2019 m. gruodžio 28 d. lygiai 12 valandą 59 minučių. Būtent tą akimirką portale 15min.lt (kasdieninė auditorija siekia beveik pusę milijono skaitytojų) pasirodė sensacingas straipsnis
„Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste“
Aš – vilnietis, per stebuklą išgyvenęs Holokaustą, ir mano žmona, buvusi Kauno žydų koncentracijos stovyklos kalinė (jos Ausweis Nr. 4426), negalėjome patikėti savo akimis.
Po kelių valandų straipsnį perspausdina Lietuvos žydų bendruomenės svetainė lzb.lt/lt/. Iškart po vidurnakčio puslapyje lzb.lt/ru/ jau matome straipsnio vertimą į rusų kalbą, o 9:20 tą tekstą į savo puslapį įdeda didžiausio Lietuvoje rusų laikraščio „Obzor“ redakcija. Tuo pačiu metu į puslapį lzb.lt/en/ talpinamas vertimas į anglų kalbą.
Ir prasidėjo… Istoriko-profesionalo pavardę (kartu su Lietuvos vardu!) pradeda linksniuoti užsienio žiniasklaida (žr. The Jerusalem Post, The Times of Israel, The Algemeiner ir kt.).
Nežinau kodėl, bet mano galvoje pradėjo suktis mintis, kad tik istorikas, puikiai įsisavinęs marksistinės-lenininės demagogijos metodus, galėjo sugalvoti tokį dalyką. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad neklydau!
Kas Jūs, daktare Gumuliauskai?
Mano autobiografijoje (publikuota rusakalbiam tarptautiniam žurnale „Мы Здесь“) neslepiu, kad dar 1959 m. tapau kandidatu į TSKP narius, kur „tikrieji marksistai“ išmokė mane visada „kasinėti“ iki „pirmojo šaltinio“.
Informacijos apie Gumuliauską paiešką pradėjau nuo puslapio lt.wiki.org:
Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo: baigė universitetą, 3 metus dirbo pagal paskyrimą ir po to savo noru (!) įstojo į aspirantūrą. Laiku apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos komunistų partijos veikla, plėtojant teatro meną respublikoje (1966–1980)“ ir tapo istorijos mokslų kandidatu.
Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio.
Holokausto „istorikui“ šios informacijos nepakako ir jis nusprendė sužinoti viską, kas liko už trumpos biografijos ribų, būtent:
- Katedros pavadinimas, kurioje buvo rašoma disertacija.
- Tikslus specialybės, pagal kurią ji buvo ginta, pavadinimas.
- Oponentų pavardės.
- Tyrimo tikslas ir uždaviniai.
- Publikacijos, kuriose išdėstyti pagrindiniai rezultatai.
Sausio 16 d. įgimtas „smalsumas“ atvedė mane į Vilniaus universiteto profesorių skaityklą. Jos darbuotoja iš karto atrado duomenų bazėje santraukos kodą (F76 – 3004) ir po 35 minučių ta santrauka buvo pristatyta iš archyvo.
(Vilniaus universitetas yra ne tik mano Alma Mater, bet ir mano kandidatinės (1965 m.) ir daktarinės (1974 m.) disertacijų gynimo vieta).
Štai dokumentai, kuriuose yra atsakymai į visus mane dominančius (tikiuosi, ir jus, mieli skaitytojai) klausimus:
Vertimas
Gumuliauskas Arūnas
Lietuvos komunistų partijos veikla, vystant teatro meną respublikoje (1966–1980)
Specialybė – TSKP istorija
Disertacijos santrauka istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.
Darbas atliktas TSKP istorijos katedroje!
Pirmas oficialus oponentas – prof. Mykolas Burokevičius*.
Vertimas
Tikslas ir tyrimo uždaviniai
Pagrindinis darbo tikslas – Lietuvos komunistų partijos veiklos kompleksinė analizė, vystant Respublikos teatro meną (1966–1980).
Šiam tikslui buvo iškelti uždaviniai:
– parodyti kaip remiantis marksizmo-leninizmo teorija, naudojantis pažangiu praeities paveldu, vadovaujant TSKP ir sovietų vyriausybei, Lietuvos komunistų partija kuria nacionalinį teatrą.
– išanalizuoti Lietuvos komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklą, plėtojant ir tobulinant teatro įstaigų tinklą, stiprinant jų materialinę bazę, atrenkant, skirstant, rengiant ir ugdant ideologiškai reikšmingą sampratą bei pilietinį kadrų sąmoningumą.
– apibendrinti respublikos komunistų organizacinį ideologinį darbą, formuojant repertuarą ir didinti teatro spektaklių ideologinį bei meninį lygį. Atskleisti pirminių partinių organizacijų veiklą, jų didėjančią įtaką kūrybiniam procesui.
– atskleisti Lietuvos komunistų partijos veiklą, priartinant plačiąsias mases prie teatro meno dvasinių vertybių, formuojant marksistinę-lenininę darbo liaudies pasaulėžiūrą, teatro reikšmę internacionalizavimo procese ir įvairiapusį TSRS tautų kultūrinį praturtėjimą.
– parodyti sunkumus ir trūkumus, kurie atsirado plėtojant Lietuvos socialistinį teatrą, atskleidus partijos kovą kaip juos įveikti.
Pagrindinės disertacijos nuostatos išdėstytos šiose publikacijose:
Lietuvos komunistų partijos veikla,
stiprinant ryšius su respublikos darbo liaudimi
(1966-1980)
Lietuvos komunistų partijos istorijos klausimai, 1987, t. 39. p. 38-49
Tarybų laikais stacionarių studijų aspirantai buvo laikomi katedros darbuotojais. Bet, kiek žinau, TSKP istorijos katedrų darbuotojams buvo papildomas reikalavimas: jie turėjo būti TSKP nariais (ar bent kandidatais).
Bandydamas išsiaiškinti, ar staiga išgarsėjęs pasauliniu mastu Istorikas-profesionalas buvo TSKP nariu, nuėjau į LKP dokumentų skyriaus skaityklą (Lietuvos komunistų partijos dokumentų skyrius yra Lietuvos Ypatingojo Archyvo (LYA) dalis)
Mano prašymu vyresnioji archyvarė Milda Ladietaitė ieškojo dokumentų, kuriuose figūruotų Gumuliausko/Гумаляускаса pavardė.
Tokių ji nerado!
Grįžau namo ir pratęsiau paiešką internete. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje vrk.lt radau kandidato į Seimą Arūno Gumuliausko anketą. Štai jos fragmentas:
14. Kurios partijos, politinės organizacijos narys esate (buvote).
Įrašas: Nenurodė.
Mano požiūriu, toks įrašas neleidžia rinkėjui gauti svarbios informacijos apie kandidatą. Norėdamas patikrinti šį savo požiūrį, 2020 m. sausio 17 d. paskambinau į Komisiją (visų jos narių vardai, pavardės ir mobilieji telefonai yra prieinami visiems!) ir paklausiau: „Ar kandidatas į Seimą turi teisę neatsakyti į 14-os grafos klausimą? Komisijos narys gerb. p. Maksimas Reznikovas (tel. 8 616 19283) atsakė oficialiai: „Taip. Pagal įstatymą turi “.
Taigi Istorikas-profesionalas įstatymų nepažeidė.
Bet kas vis dėlto sutrukdė jam atsakyti į šį klausimą?
P.S. O desertui citata iš interviu su Arūnu Gumuliausku (laikraščio „Vakarų ekspresas“ tinklapis, 2012 m.). Apie prezidentę Dalią Grybauskaitę:
O, koks teisus buvo Istorikas-profesionalas:
“Ilgą laiką negalima slėpti kai kurių biografijos faktų!“
P.P.S. Taip, TSKP istorijos katedroje buvo gerai mokinama „svyruoti“ kartu su partijos linija.
Laukite tęsinio.
Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.
—————————-