LRT.lt Aida Murauskaitė

Vos prasidėjus sausiui, 70 metų matematikos mokytojas ir buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas jau ėjo į naują darbą, neturintį nieko bendra su mokykla. Bet turintį bendra su žydais ir matematika. Jis – Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.

– Po pusšimčio metų palikote mokytojo darbą ir gimnaziją, kurią prieš tris dešimtmečius pats ir kūrėte. Kaip priėmėte tokį sprendimą?

– Sprendimas pribrendo dar praėjusį rugsėjį – tuomet jau norėjau palikti mokyklą. Bet jaučiau atsakomybę, supratau, kad tai sudėtingas laikotarpis, juk mokslo metų pradžia, tad susilaikiau. Iš mokyklos išėjau paskutinę praėjusių metų dieną – gruodžio 31-ąją.

Vis dėlto man 70 metų, aš jau nebe jaunuolis. Esu nuėjęs nemažą gyvenimo kelią. Būsiu atviras su jumis: pajutau, kad kartais kartoju mintis, suprantu, kad tai jau esu sakęs. Būdamas savikritiškas pagalvojau, gal kam nors esu nebeįdomus? Didžiausi kritikai yra tavo mokiniai, jie atsimena kur kas daugiau nei tu pats.

Dar vienas principas, kurio šventai laikausi, – mokytojas yra artistas. O artistui svarbu laiku nulipti nuo scenos. Aidint aplodismentams.

Noriu padėkoti savo vaikams, kurie, matyt, įvertinę, ką visi padarėme man vadovaujant, mane gražiai išlydėjo. Esu jiems labai dėkingas.

Neseniai sutikau du savo mokinius. Turėjau nemažai problemų dėl jų, jie ne kartą yra buvę mano kabinete. Vienas iš jų taip nuoširdžiai su manimi pasisveikino ir palinkėjo man sėkmės. Kitas pribėgo prie manęs – aš niekada iki tol nebuvau matęs jo besišypsančio – padavė man ranką, nusišypsojo. Supratau, kad, nepaisant nieko, esu jam nesvetimas, kad kažką jam palikau.

– Žydai garsėja patarlėmis. Kokia patarle ar priežodžiu apibūdintumėte dabartinę savo jauseną?

– Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“ Supraskite, išeinu, baigiau savo darbus.

– Kaip jūs dabar, po pusšimčio metų gyvenimui stojus į kitokią vėžę, gyvensite?

– Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug gražių laiškų gaudavau ir gaunu pastaruoju metu. Mane sujaudino vieno tėvelio laiškas. Jis rašo: „Gerbiamas direktoriau, šiandien atvežiau savo dukrelę į mokyklą, jūsų lange buvo šviesu. Deja, šviesą ten uždegė kitas žmogus.“

Kitas tėvelis paskambino ir sako: „Vis netikėjau, kad jūs išeisite, bet tai tapo realybe. Jūs – pedagogikos ikona.“

Kai ruošiausi išeiti, visiems sakiau, kad būsiu namie, dar daugiau skaitysiu knygų, kelsiuosi, kada norėsiu. Savo pašnekovų veiduose matydavau lengvą šypsenėlę, jų akys sakė, kad to niekada nebus.

Ir išties. Su mokykla atsisveikinau visai neseniai, o jau dirbu kitur. Nuo sausio pradžios esu Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.

Turėjau keletą pasiūlymų. Bet apsvarstęs nuėjau šiuo keliu. Nežinau, kokia iš mano darbo bus nauda, bet aš stengiuosi, nes blogai dirbti aš nemoku.

Tai labai rimtas iššūkis. Aš labai myliu Lietuvą, sakau tai be jokio patoso. Ir labai noriu, kad dvi valstybės, kurių istorija susipynusi, kartais panaši, kartais skirtinga, draugautų, kad būtų sulaužyti stereotipai.

– Beveik 50 metų dirbote mokytoju. Kodėl kadaise rinkotės šį kelią?

– Mokytojas, gydytojas ir dvasininkas priklauso išskirtiniam luomui. Vien pagal kūno kalbą, veido išraišką, net aprangą gali nuspėti, kad tas žmogus – mokytojas.

Man teko laimė – mane mokė dar Smetonos laikų pedagogai. Jie man buvo pavyzdys vien savo kalbos gražumu, jie nuspėjo mano ateitį, sakė: „Miša, tu gali būti arba mokytoju, arba advokatu.“

Kodėl? Pirmiausia, o tai yra labai svarbu mokytojui, išsiskyriau gera iškalba, nebijojau auditorijos.

Studijas baigiau Šiauliuose, mat šis miestas netoli nuo namų, Telšių. Važiuoti į Vilnių 1967 metais buvo gana sudėtinga, mat mūsų šeima sunkiai vertėsi. Be to, aš – namų, mamos vaikas, netroškau bėgti toli.

Šiandien galiu pasakyti savo mėgstamą frazę – esu dėkingas Dievui ir likimui, kad buvau mokytojas, kad tapau žydų gimnazijos direktoriumi. Visada norėjau padaryti ką nors gera visiems, ką nors gera žydų tautai. Man atrodo, kad man pasisekė.

Nesu didvyris, bet džiaugiuosi, kad Vilniaus žydų bendruomenės vaikai turi savo mokyklą, kur gali save realizuoti, sužinoti apie savo tautą, kultūrą, papročius. Mano vaikystėje tokios galimybės buvo ribotos. Gavau tik tai, ką man davė senelis. Mes visi buvome uždaryti geležiniame narve, o tai buvo skaudu, ypač žinant, kokia turtinga yra žydų kultūra, kiek daug pasauliui ji davė.

Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“

Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tapo nepriklausoma, mat tik tada mes visi galėjome atsikvėpti, tapome laisvi. Žydai, gyvenantys Lietuvoje, taip pat tapo laisvi.

Kartais kritikuojame, verkiame, esame kažkuo nepatenkinti, bet nereikia pamiršti, kokie buvome, ką turėjome ir ką dabar įgijome per palyginti neilgą laiką – 30 metų.

– Žydų gimnazija kūrėsi kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Nėsyk nesudvejojote tuomet, kad tokios mokyklos reikia?

– Lietuvoje gyvenantys žydai troško laisvės. Jiems laisvė buvo būtinybė. Dalis artimųjų buvo išsiveržę iš Sovietų Sąjungos ir gyveno nebe Lietuvoje. Jie buvo tapę keitimo objektu: kai Sovietų Sąjunga dėl ko nors susitardavo su Amerika, tada sakydavo, kad porciją žydų išleis.

Giminės atitrūko nuo mūsų. Manėme, kad taip bus amžiais. Kamavo jausmas, kad niekada daugiau nesusitiksime. Ir štai išaušo diena, kai mums visiems pasakė: jūs – laisvi. Tuomet įvyko stebuklas.

Mes nesame penktoji kolona. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.

Mes, žydai, nuolat apie tai kalbame. Kalbame, kai atvažiuoja mano seserys, kurių turiu dvi, kalba mano tėvas, kuriam 94 metai ir kurį aš aplankau Izraelyje.

Žydai gyveno smetoninėje, nepriklausomoje Lietuvoje, jie galėjo daryti biznį, turėti savo mokyklas, teatrus. Jie nepamiršo, kas nutiko, kai penkiasdešimčiai metų mus uždarė.

Mes visur dalyvavome – ir prie Seimo rūmų ėjome, ir vėliavas kėlėme. Mes nesame penktoji kolona. Pastaruoju metu norima visus mus prilyginti enkavėdistams, kagėbistams, kalbėti apie neištikimybę Lietuvai. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.

Kuriant mokyklą buvo visokių nuotaikų: ar ir kokių vaikų ateis, ko mes mokysime, kokią kalbą pasirinkti – jidiš ar hebrajų. Bet svarbiausia, kad 1989-aisiais tiek Vilniaus, tiek respublikinė valdžia palaikė mus, sakė, kad būtinai Lietuvoje turi būti žydų mokykla. Jie rėmė mus patalpomis, knygomis. Niekur nebuvo pasakyta „ne“, niekas neuždarė durų.

Iš pradžių pas mus rinkosi ir suaugusieji – vakarais jie mokėsi hebrajų kalbos, istorijos. Tuomet buvau pavaduotojas, o direktorius buvo Simas Levinas.

Kai pradėjau vadovauti, turėjome dvylika mokinių – pirmokų. Po truputį išaugome iki gimnazijos.

– Žydų gimnazijoje mokosi toli gražu ne vien žydai. Kada duris atvėrėte ir kitiems Vilniaus vaikams?

– Vilnius – ne Niujorkas. Greitai išgirsti, kas kur veikia.

Mano vektorius – akademinis mokymas, man nerūpi dainos, šokiai, estrada. Pasakiau tėvams ir vaikams, kad mūsų kelias yra mokslas. Tai sena žydų tradicija. Aš pats gerai mokiausi, žinojau, kad pirmiausia – namų darbai, o tik po to – į lauką.

Iš pradžių pas mus rinkosi ir suaugusieji – vakarais jie mokėsi hebrajų kalbos, istorijos. Tuomet buvau pavaduotojas, o direktorius buvo Simas Levinas.

Kai pradėjau vadovauti, turėjome dvylika mokinių – pirmokų. Po truputį išaugome iki gimnazijos.

– Žydų gimnazijoje mokosi toli gražu ne vien žydai. Kada duris atvėrėte ir kitiems Vilniaus vaikams?

– Vilnius – ne Niujorkas. Greitai išgirsti, kas kur veikia.

Mano vektorius – akademinis mokymas, man nerūpi dainos, šokiai, estrada. Pasakiau tėvams ir vaikams, kad mūsų kelias yra mokslas. Tai sena žydų tradicija. Aš pats gerai mokiausi, žinojau, kad pirmiausia – namų darbai, o tik po to – į lauką.

Ilgainiui, po trejų ketverių metų, perėjome prie mokomosios lietuvių kalbos. Iki tol vaikai mokėsi rusų kalba. Aiškiai supratau: mes juk gyvename Lietuvoje, kad vaikai integruotųsi, kad jiems būtų paprasčiau įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą, reikia mokytis lietuviškai. Man pasisekė įtikinti Vilniuje gyvenančių žydų bendruomenę. Nors aš, augęs mažame lietuviškame miestelyje, sulaukiau daug karčių pastabų.

Kai perėjome prie lietuvių kalbos, ir įvyko pokyčių – pamažu pas mus vaikus atvesti pradėjo ir kitų tautybių tėvai. Jie pamatė, kokioje draugiškoje aplinkoje atsidūrė, suprato, kad bet kada gali nueiti pasikalbėti su administracija. Vaikams buvau ir vadovas, ir draugas, ir griežtas, ir teisingas. Mano mokiniai žinojo turintys į ką atsiremti.

Dabar gimnazijoje mokosi pusė žydų, pusė – kitų tautų vaikų.

– Paaiškinkite, kokia yra žydų mokymo paslaptis, kad jų mokykose pasiekiama aukštų rezultatų.

– Noriu tikėti, kad stereotipas „žydas ir knyga“ išties yra gyvas. Juolab žydai yra pasiekę gražiausių, reikšmingiausių laimėjimų moksle. Jie stengiasi. Į mūsų mokyklą atėjusių vaikų tėvai yra išsilavinę žmonės, suvokiantys mokslo reikšmę. Man tai labai padėjo siekiant, kad mūsų mokinius lydėtų sėkmė. Todėl mokykla ir pasiekė gerų rezultatų.

Žingsnis po žingsnio kasdien visomis įmanomomis progomis – mokykloje, gatvėje, teatre, sinagogoje – kalbėjau apie mokslą: „Žiūrėk, tėve, vaike, yra problemų.“

Nes kitaip, mano vaike, mano sūnau, tu būsi ubagas. Ką sakysi, kai vaikas paprašys nupirkti šokolado? Skradžiai žemės prasmegsi. O jei mokysies, taip nebus.

Kiekvieną savaitę elektroniniame dienyne stebėdavau visų vaikų pažangumo rodiklius. Kviesdavausi, jei pamatydavau bėdą. Ir pirmas klausimas mano kabinete būdavo: „Kas atsitiko? Ar tai žino tėvai? Ar pats susimąstei, kas vyksta? Kuo aš tau galiu padėti?“šokolado? Skradžiai žemės prasmegsi. O jei mokysies, taip nebus.

Mano kabinete buvo laikomasi taisyklės: čia nemeluojama – aš tau nemeluoju, ir tu neturi teisės meluoti man. Sakyk tiesą. Mano vaike, visada tau padės tėvai, padėsiu aš, ištrauksime iš bet kokios balos. Bet privalai sakyti tiesą.

Man graudu, kad tiek daug problemų turi švietimas. Mes susvetimėjome, toliau savo daržo nematome, nejaučiame atsakomybės už tuos, kurie už nugaros. O už vadovo nugaros mano atveju buvo 450 vaikų, 50 mokytojų, daugybė tėvų. Tai didžiulė bendruomenė, aš negalėjau būti jiems abejingas, vaikščioti užmerktomis akimis, sėdėti tik savo kabinete.

Turbūt esu vienas iš nedaugelio direktorių, kurie budėdavo mokyklos valgykloje. Pirmadienį ir antradienį apsirengdavau baltą chalatą ir eidavau į bufetą, kad mano vaikai suspėtų pavalgyti. Mačiau, kaip jie valgo, bendrauja, neleisdavau valgant naudotis telefonu ar skaityti, ruošti namų darbus. Aš pats taip buvau išmokytas.

Pamenu, sėdėjau valgykloje prie mokytojų stalo. Jau buvo pasibaigusios pamokos. Įėjo mergaitė. Ji ketino sėsti atokiau, pakviečiau prie savęs. Paskui ji sakė mamai: „Mamyte, tai pati nuostabiausia diena, aš pietavau su direktoriumi.“

Ar man plaukai nuo galvos nukris, jei pasikviesiu mokinį šalia atsisėsti? Mes pabendrausime paprastomis temomis, ką mamytė veikia, kada eisi namo, ar jau baigei pamokas. Taip tu tą vaiką jau turi, jis tavęs neparduos, jei paprašysi: „Netriukšmauk“, jis klausys, nes jis – jau tavo draugas. Mes visi taip turime elgtis, užuot vaikščioję pasipūtę: mes direktoriai, mes – proto bokštai.

Sakyk, direktoriau, vaikams pagyrimus, verkiantį vaiką apkabink – visų baisiausia man verkiantis vaikas, paklausk, kas nuskriaudė. Mokykla – gyvas organizmas, ten daug ko nutinka.

Mokytojas turi mylėti žmogų. Jis turi būti asmenybė, jam negalima apsiriboti vien savo daržu ar šiltnamiu. Sunku, brangu, bet jei turi noro, tau knygą paskolins draugas, vis tiek kaip nors nueisi į vieną kitą koncertą.

Mokytojas privalo žinoti daugiau nei vaikai, nebijoti jam žiūrėti į akis, tik tuomet jis bus patrauklus, auditorija bus jo ir galės su ja daryti ką nori.

O jei stovėsi prikaustytas prie stalo, būsi neįdomus. Klasės gale krapštys nosį, per vidurį krapštys nagus, o pirmame suole tik apsimetinės, kad tave girdi.Mokytojas dabar nuleistas ne žemiau grindjuostės, jis nuleistas į rūsį su vandeniu. Kaip jis iš ten išsikapanos, man sunku atsakyti. Bet iki 2025 metų liko labai nedaug.

Mokytojas turi uždegti kitus, pats degti ir nebijoti sudegti. Atiduoti save vaikams. Kitaip ir būti negali. Nes jie, vaikai, yra valstybės ateitis, jie kurs gėrybes, produktus, kuriais tu vienaip ar kitaip naudosiesi pats.

– Lietuvoje daug kalbama apie mokytojo prestižą. Užsibrėžta iki 2025-ųjų pasiekti, kad ši profesija būtų prestižinė. Kas yra tas prestižas, jūsų akimis?

– Viena iš priežasčių, dėl kurių palikau mokyklą, ta, kad pradėjo mokytojų nebegerbti. Visuomenė, kuri leidžia sau apipilti mokytoją kaltinimais, kad jis neišmoko, serga. Kas ją išgydys?

Žinoma, visi mes darome klaidų, mokytojai – taip pat. Bet sugebėkime mokytojui kai kuriuos dalykus atleisti. Jei vaikas, gelbėdamas savo kailį, apkaltina mokytoją, tėve, nepatingėk paskambinti į mokyklą ir išsiaiškinti.

Mokytojas dabar nuleistas ne žemiau grindjuostės, jis nuleistas į rūsį su vandeniu. Kaip jis iš ten išsikapanos, man sunku atsakyti. Bet iki 2025 metų liko labai nedaug. Ar mokytojas taps tuo šviesuoliu, ar jis tikrai bus tas švyturys, kuris veda Lietuvos ateitį į dorą, į teisingą kelią, man sunku nuspėti. Mane apėmusi pesimistinė nuotaika šiuo klausimu.

Tėvai neįsigilina į problemą, mano, kad „google“ paieškoje yra viskas parašyta. Žmonių santykiai internete neaprašyti, juos reikia suprasti, įausti į savo gyvenimą, juos reikia patirti.

Pas mus daug kalbama apie prastus mokymosi rezultatus. 28 mln. pamokų praleista. Mielieji, bet kokioje Vakarų valstybėje, pateikus tokį skaičių ministrui, ministerijos klerkams, jie susiimtų už galvos ir sakytų: „O kokie dar gali būti rezultatai, kai tiek pamokų praleidžiama?“

O pas mus galima eiti į mokyklą, galima neiti, tėvai išsiveža vaikus kada nori atostogų. O mano patirtis sako, kad net dalelytė neišgirstos pamokos, net minutė ar sekundė, gali nulemti tavo ateitį. Jei neišlaikysi egzamino, tavo ateitis nukeliama metus, o gal dar ilgiau, nes po metų vaikas gali pareikšti išvis nebenorintis mokytis.

Pavasarį dieną būna pilnos gatvės vaikų. Kas juos išleido iš mokyklos? Kur atsakomybė? Kodėl neskambiname visais varpais? Mes bandome kaltinti mokytoją, sakome, kad jis – blogas. Išties mūsų požiūris į mokyklą ir mokytoją, kuris liepia nepraleidinėti pamokų, yra blogas.

Ką pasakytų tėvai, jei patartum jam nesivežti vaiko atostogų per mokslo metus? Sakytų, tas senas kvailas mokytojas nieko nesupranta, ko jis kišasi į mūsų šeimą? O kai vaikui nepasiseka, kai nebaigia mokyklos, kaltina mokytojus.

Aš nepažįstu prastų mokytojų. Yra tokių, kuriems prasčiau sekasi, kuriems gal netinka toks darbas. Bet kad būtų visa armija tokių, netikiu. Mūsų gimnazijoje dirba geri mokytojai.

– Jauni žmonės nesirenka pedagoginių studijų. Jums skaudu dėl to?

– Būdamas jaunas, dabar ir pats sakyčiau: neisiu dirbti mokytoju. Jaunas žmogus nori gyventi šiandien. Kada jis gyvens? Septyniasdešimties? Jauno žmogaus poreikiai didesni. Jis nori turėti šeimą, pamatyti pasaulį. Jis nori, kad jo žmona vilkėtų gražiais kailiniais. Ką tai uždrausta, blogai taip norėti?

Ačiū, kad yra tokių naivuolių, kurie ateina dirbti į mokyklą.

Esu tikras, kad mokytojų atranka turėtų būti itin griežta. Bet tokiu atveju sakau: ponia Vyriausybe, aš noriu uždirbti, leiskite man uždirbti, jei jau aš įveikiau sunkią atranką.

Tiesa, pasakyti, kad mokytojai uždirba labai prastai, vis dėlto negalėčiau. Yra kas mažiau uždirba.