LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas  Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.

Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.

Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje  buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.

Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.

Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR  Teisingumo ministerijoje ir LR  Seime).

Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str.  Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į  kompensaciją.

Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.

Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų.  Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė:  “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16,  211] .

“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].

1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.

1. Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos

Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].

Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].

Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.

Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320   (83% )  priklausė žydams [4, 147].

               Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?

              Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:

• Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
• Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.

Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.

Elkeso namas Kaune

              Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.

              Nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvoje veikė Laikinoji vyriausybė.  1941 m. birželio 30 d. posėdyje, apsvarsčiusi Deklaraciją ūkiniais ir socialiniais klausimais, ji paskelbė, jog būtina įvykdyti denacionalizaciją ir grąžinti privatinę nuosavybę, tačiau ne be išimčių. “Žydams ir rusams priklausę turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe “teigiama Deklaracijoje. Liepos 4 d. LV posėdyje ši formuluotė buvo pakoreguota – iš jos pašalinta diskriminacinė nuostata rusų tautybės gyventojų atžvilgiu, bet įrašytas buvęs tarybinis aktyvas. Nacionalizuoti žydų turtai, o taip pat nacionalizuoti turtai, priklausę kitiems asmenims, aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus, lieka Lietuvos valstybės nuosavybe [25, 105; 6, 36].

          Per pirmąjį 1941 m. pusmetį didžioji dalis žydų buvo likviduota. 1941 m. gruodžio 1 d. buvo sušaudyta 133 346 žydai, o likę gyvi pasiskirstę taip: 4500 Šiauliuose, 15 000 Kaune ir 15 000 Vilniuje [1, 449-457].

Po žydų žudynių, ištįsi miesteliai liko tušti. “Lietuvos žydų turto klausimas spręstas įvairiai: kilnojamasis turtas dažniausiai buvo išdalijamas ar išparduodamas vietos gyventojams, muziejinės, archyvinės vertybės išvežamos į Vokietiją. Daug žydų nekilnojamojo turto likdavo vietinės administracijos žinioje ir buvo panaudojamas jos reikmėms, taip pat atitekdavo privatiems asmenims “ [26, 110].

„Pagal Reicho Komisaro Rytų Kraštui 1941 m. spalio mėn. 13 d. parėdimą (Verkundungsblatt) des Reiche Komissars (Reicho Komisaro Žinios psl. 27) visas kilnojamas ir nekilnojamas žydų turtas Rytų Krašte yra konfiskuojamas ir komisariškai valdomas. Sukonfiskuotas žydų turtas priklauso Vokiečių Reichui“(kalba netaisyta). [5]

Toliau tame pačiame dokumente rašoma: „Kol bus išleisti  Reicho Komisaro vykdomieji nuostatai (1941 – X- 13 d. parėdimo § 5), žydų žemę valdo Butų skyriai.“ Apibrėžtas ir butų, namų ir kitos nuosavybės valdymas. Taigi, žydų turto valdymas perduotas Lietuvos apskričių viršininkų ir burmistrų kompetencijai, kitaip sakant – vietinei valdžiai.

 Panevėžio apskrityje iš viso buvo 61 žydų ūkis, jų bendras plotas sudarė 407,3 ha. Likvidavus apskrityje žydus, daugumą jų ūkių perėmė fiziniai asmenys, kurių absoliučią daugumą sudarė lietuviai [27, 89].  Panašiai žydų turtas buvo porceliuojamas visoje Lietuvoje.

          Sunku pasakyti, kiek gyvų Lietuvos žydų liko po karo. Manoma, kad apie 5 %. Pavieniai per stebuklą išlikę žydai grįžo iš koncentracijos stovyklų atgal į Lietuvą, didžioji jų dauguma legaliai ar nelegaliai kėlėsi į Palestiną.

Kai kurie, grįžę po karo į Sovietų Lietuvą, pabėgo iš jos Sovietinės okupacijos metais. 1947 – 1951 m. laikotarpiu už mėginimus nelegaliai kirsti TSRS valstybinę sieną buvo nuteista keletas šimtų žydų. Tarp jų būta ir Lietuvos žydų. Dalis Lietuvos žydų, siekdama išvykti iš TSRS, pasinaudojo Lenkijos piliečių repatriacija, vykusia 1944 – 1949 m. Dalis merginų žydžių išvyko kaip Lenkijos piliečių žmonos [14, 117-129].

              Taigi, praktiškai visas žydų turtas liko arba bešeimininkis, arba liko naujų savininkų žinioje. Po karo bešeiminikis turtas buvo apskaitomas.[2, 87].  Atskirų miestų vykdomųjų komitetų sprendimais, potvarkiais, posėdžių protokolais likę bešeimininkiai namai buvo municipalizuojami. [18].

              Tokiu būdu, darytina išvada, kad žydų nuosavybė Lietuvoje buvo nusavinta ir kokiais būdais atimta:

1. Nacionalizuota ar kitaip nusavinta TSR (LTSR) įstatymais.
2. Lietuvos Laikinosios vyriausybės nutarimais.
3. Vokiečių okupacinės valdžios ir vietinės administracijos potvarkiais ir kitais parėdimais.
4. Paimta valstybės žinion kaip bešeimininkė arba atiteko nužudytųjų kaimynams.

Mūsų tikslas apžvelgti, kaip žydams yra atkuriamos nuosavybės teisės po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

Cituoju vieną iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutarčių: „Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, išreikšdama Lietuvos Valstybės suverenias galias, nusprendė, jog besąlygiškai atkurti iki 1940 metų piliečių turėtas nuosavybės teises objektyviai yra neįmanoma todėl susigražinti išlikusį nekilojamąjį turtą piliečiai turi teisę tik įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka, t.y. taikant ribotą restituciją. Būtent tuo tikslu buvo priimti  1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas  Nr. 1- 1454  „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą  atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII- 359. Pagal šiuos įstatymus buvusių savininkų nuosavybės tesės atkuriamos ne visiems savininkams ir ne į visą jų turėtą turtą, juose numatyta daug specialių sąlygų ir reikalavimų, kuriuos įvykdžius tam tikram asmenų ratui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atstatytos [13].

 LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime analizuodamas įstatymo leidėjo ketinimus sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus nurodė, kad „…visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma. (…) Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatų paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t.y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nuostatomis sąlygomis ir tvarka“[11].

Galėčiau ir toliau cituoti Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo bei Aukščiausiojo teismo išvadas apie 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo  Nr. 1- 1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą  atstatymo tvarkos ir sąlygų“  bei 1997 m. liepos 1 d. “Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII- 359” [21, 22] taikymą.

Viena aišku, kad dalis žydų, nors įstatymuose tai nėra tiesiogiai įvardijama, neatitinka specialių sąlygų ir reikalavimų, kuruos įvykdžius tam tikram asmenų ratui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atstatytos. Būtent dėl jų Lietuvos valstybė neprisiėmė įsipareigojimų atstatyti pažeistas teises.

Jų (Žydų) turtas arba nebuvo TSR (LTSR) įstatymais nacionalizuotas arba kitaip nusavintas, bet atiteko valstybei arba atskiriems asmenims kaip bešeimininkis, o didžioji dalis tų, kurių turtas buvo TSR (LTSR ) įstatymais nacionalizuotas arba kitaip nusavintas neatitinka kito specialaus įstatymų reikalavimų –jie nebuvo nustatytu laiku  Lietuvos Respublikos piliečiai.

Man atrodo, kad ši sąlyga, numatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme prieštarauja to paties įstatymo preambulei, kuri pabrėžia, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.” [22]. Atrodytų, kad žydų – buvusių Lietuvos gyventojų, ši tęstinumo sąvoka neliečia.

Nusavinant žydų nuosavybę, ribojant ir atimant jų teises bei juos žudant, žydams nebuvo keliamas reikalavimas būti Lietuvos piliečiais. Atvirkščiai, Laikinosios Vyriausybės protokoluose labai aiškiai atskiriami žydai ir nuo Lietuvos piliečių ir nuo ne Lietuvos piliečių. Jie buvo tiesiog žydai, niekas jų pilietybės nesiaiškino. “Nacionalizuoti žydų, ne Lietuvos piliečių ir kitų   asmenų, aktyviai veikusių prieš Lietuvos tautos interesus, ūkiai buvusiems savininkams negrąžinami ir pereina valstybės fondui” [7, 90]. Analogiškai Laikinoji vyriausybė sprendė ir kitos nuosavybės denacionalizavimo klausymus [8, 99-108].

 Kaip jau buvo minėta, istorinė tiesa ir realija yra ta, kad dauguma išlikusių gyvų per karą žydų Lietuvoje negyvena. Be abejo didžioji jų dauguma apsigyveno Izraelyje. Taigi visi šie asmenys, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p negalėjo įgyvendinti savo teisių į Lietuvos Respublikos pilietybę, nežiūrint į tai, kad jų tėvai, protėviai arba jie patys iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos piliečiais [23]. Šie asmenys buvo laikomi repatriantais. Pagal LR Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo, priimto 2002 m. rugsėjo 17 d. ir įsigaliojusios nuo 2003 m. sausio 1 d. 2 str. 2 p. “Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje” [24]. Įstatymas niekaip neskiria tų, kurie iš Lietuvos išvyko savo noru, nuo tų, kurie savo pilietines teises Lietuvoje prarado 1941 m.  rugpjūčio 1 d. Lietuvos Laikinosios vyriausybės protokolu Nr. 31 – Žydų padėties nuostatais, pagal kuriuos žydai skirstomi į šias dvi kategorijas: komunistus ir jiems prijaučiančius ir visus kitus, nepatekusius į I kategoriją. Vieni kalinami kalėjimuose ir kitaip baudžiami, o kiti apsigyvena atskirosios tam tikslui parinktuose vietovėse ir ant kairiosios krūtinė dalies nešioja geltonos spalvos 8 cm. dydžio apskritimą, kurio viduryje turi būti raidė J.  “[15, 135-137].

Repatriantais tapo ir tie buvę Lietuvos piliečiai, kurie atsėdėję Sibiro lageriuose, Sovietinės okupacijos metais pasinaudoję proga emigravo į Izraelį. Kitaip sakant, žydams buvusiems Lietuvos piliečiams, taikomi kiti standartai, negu etniniams lietuvių kilmės asmenims. Būtent todėl pasitraukę į vakarus lietuvių kilmės asmenys atkūrė savo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, o žydai, pasitraukę į Palestiną ar Izraelį – ne. Įdomu, kaip tokiu atveju žydams galima pritaikyti nuosavybės neliečiamumo principą. Juk jie nuosavybę, bet ne teisę į ją, prarado be kaltės, padarytų prieš juos nusikaltimų išdavoje.

Beje, įdomumo dėlei, apžvelgus nuosavybės turto restitucijos įstatymus ir jų vykdymą kitose Europos šalyse, pamatysime, kad nei Bulgarijoje, nei Estijoje, nei Latvijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje įstatymas nediskriminuoja tų, kurie nėra minėtų valstybių piliečiai.  1999 m. Kroatijoje konstitucinis teismas pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimas tik Kroatijos piliečiams yra diskriminacinis. 2002 m. liepos 5 d. Kroatijos parlamentas pakeitė įstatymą, suteikdamas teises ir ne Kroatijos piliečiams. Lenkijoje ruošiamos įstatymo pataisos, numatančios panaikinti reikalavimą būti Lenkijos piliečiais tiems, kurie nori atkurti nuosavybės teises [20].

Įstatymus priima Seimo dauguma. Tačiau ne visada dauguma yra teisi. Argi teisi dauguma, nusprendusi, kad prievartinis išvežimas (ištrėmimas) žydų iš likviduojamų getų į koncentracijos stovyklas yra repatriacija? Argi netapo, tie, kurie išliko gyvi Europoje, „pabėgėliais” – „refuges”, o ne „repatriantais“.

  “Tokia sąvokos “repatrijavimas” samprata, kokia buvo pateikta įstatyme yra teisiškai labai abejotina. Ir ne vien todėl, kad ji neatitinka visuotinai pripažintos šios sąvokos sampratos. Susiejus repatrijavimą su asmens grįžimu vien tik į etninę tėvynę, kartu konstatuojama, kad pagrindinis ir vienintelis požymis, lemiantis, kokia valstybė yra laikoma asmens etnine tėvyne, yra asmens tautybė.

Įstatymo nuostata, pagal kurią asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais tik tuomet, jeigu jie nėra repatrijavę iš Lietuvos, reiškia jog buvimo Lietuvos piliečiais požiūriu jie yra suskirstyti į kelias grupes: pirma,  lietuvių tautybės asmenys – jie yra laikomi  Lietuvos piliečiais  neatsižvelgiant į tai, į kurią valstybę jie išvyko gyventi (lietuviui etninė tėvynė yra tik Lietuva, todėl į kurią kitą valstybę lietuvis beišvyktų gyventi, jis negali būti laikomas repatrijavusiu iš Lietuvos, taip,  kaip repatrijavimas suprantamas įstatyme; antra, kitų tautybių asmenys.  Ši antroji asmenų grupė (ne lietuvių tautybės asmenys) pilietybės požiūriu taip pat padalyta į dvi grupes.  Pirmą sudaro asmenys, kurie išvyko gyventi (gyvena) į bet kurią užsienio valstybę, bet ne į savo etninę tėvynę. Šie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais. Antrą grupę sudaro asmenys, kurie išvyko gyventi į savo etninę tėvynę. Tokie asmenys nėra laikomi Lietuvos piliečiais (čia kalbama apie išvykusius iki 1991 m. [28, 138].  Vytautas Sinkevičius visiškais teisingai pabrėžia, jog „pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmuo apskirtai turi teisę nenurodyti savo tautybės. Ši asmens teisė kildinama iš Konstitucijos 29 str., įtvirtinančio visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams… [28, 139].

Šiandien nekyla ginčai, kad Antrojo Pasaulinio karo metais prieš žydus buvo padarytas tarptautinis nusikaltimas žmonijai. Genocidas, tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis, ir šiandien užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Mūsuose yra pabrėžiama, kad „pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija“[30, 278].  „Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, liečiančius pilietybę“[30, 278].

              LR Konstitucinis teismas savo 2008 m. lapkričio 13 d. nutarimu Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respubnlikos pilietybės santykius, nuosatatų atitikties Lietuvos Respulikos konstitucijai nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respulikos pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1p. (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žinios, 1991, Nr. 36-977 nuostata “jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos” prieštaravo Lietuvos Respublikos Konsititucijos 29 str., Konstitucinės teisės valstybės principui. Tas pats LR Konstitucinis teismas savo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu “Dėl Lietuvos respublikos piliečių Nuosavybės teisių į išlikusį nekilanojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies, 10 str. (2004 m. spalio 12 d. redakcija 1 d.) atitkties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nutarė:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <…> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <…>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 156-5695) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstiticinio teismo įstatymo 62 str. leidžia Konstituciniam teismui peržiūrėti paties konsiticinio Teismo iniciatyva, jeigu paaiškėjo naujų esaminių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos Konstituciam Teismui nutarimo,…priėmimo metu, būtų galėjusios lemti kitokį nepriimto nutarimo, … turinį.

Mano supratimu, istorinės turto konfiskacijos aplinkybės bei pilietybės teisės neatitiktis Kontitucijai nebuvo pakankama išnaginėtos Konstitcijo teismo 2010 m. nutarime.

Kitaip sakant, Lietuvos valstybė apsunkino arba padarė neįmanomu turto restitucijos žydų tautybės asmenims, iš kurių nuosavybė buvo neteisėtai nusavinta, dėl nacionalinės restitucijos teisės taikymo tik Lietuvos piliečiams.

Manoma kad tai mažu mažiausia neteisinga, neatsakinga ir neteisėta. Todėl siūlome du sprendimo būdus:

Keisti įstatymą dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 str. 1 ir 4 d. dalis

Papildyti 10 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

            “4” Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, tačiau praleidusiems terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atstatomas”.

• Priimti atskirą įstatymą, leidžiantį kompensuoti žydų tautybės asmenims, iš kurių turtas buvo nusavintas, ir jų ypėdiniams nors dalinai athauti prarastą turtą arba gauti teisingą kompensaciją, tuo būdu atkuriant tesingumą šių aukų atžvilgiu.įgyvendinant teisingumą.
• Arba nekeičiant įstatymo, įkurti instituciją, kuriai pavesti per 2 metus surinkti duomenis apie gražintiną nuosavybę ir tuomet spręsti klausimą iš esmės.

Literatūra:

1. Eidintas , Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius, 2002, p. 449 -457.
2. Dėl pamesto ir bešeiminkio turto apskaitos ir sunaudojimo , Lietuvos TSR LKT 1944 m. rugpjūčio 26 d. Nutarimas Nr. 82, Lietuvos TSR LKT 1945 m. vasario 26 d. Nutarimas Nr. 91 Lietuvos TSR Įstatymų, Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakas ir vyriausybės nutarymų chronologinis rinkinys t. 1 ,  1956,  87.
3. Dov Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje, V, 2000 p. 91.
4. Ibid, p. 147.
5. LCVA f. R 643 ap. 5 b. 170 l. 1
6. Lietuvos Laikinoji vyriausybė, posėdžių protokolai, V, 2001, p. 36.
7. Ibd p. 90.
8. Ibd p. 98 – 107.
9. Ibd p. 135.
10. Lietuva skaitmenimis, 1918-1928, Finansų ministerija, centrinis statistikos biuras, p.2.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas/Nutarimas/ /1994 05 27/ Įsigalioja nuo 1994 06 03/Valstybės žinios’ 1994 Nr.42-771.
12. Lietuvos TSR Įstatymų , Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakų ir vyriausybės nutarimų chronologinis rinkinys, V, 1956, t. 1.
13. LR AT kasacinės instancijos teismo Nutartis civ. Byla Nr. 3K-7-15/2000

http:/www.litlex.lt/Bylos/Pub/cbylos.asp?Action=GetTxt&id=68&t_id=101

14. Tatarūnas, Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį, Genocidas ir Rezistencija, 2002, 1( 11 ), p. 117-129.
15. Truska, Kita Versija, Genocidas ir rezistencija, 2001, 1 (9), p. 135-137.
16. Riomeris Valstybė, V. 1995, t. 2, p. 211.
17. Ibid, t. 2 p. 279.
18. Kauno m. DŽDT VK 1950 m. lapkričio mėn. 30 d. sprendimas Nr. 684 „Apie namų, esančių nuo 1944 – 1946 m. Kauno miesto butų ūkio valdybos globoje, municipalizavimą „ KAA f. R 202, ap. 1 b. 120 l. 215- 250, Alytaus apskrities DŽDT VK 1949  12 08 posėdžio protokolas Nr. 31 ir prie jo esančio sprendimo Nr. 3000 priedas Nr. 3 dėl konfiskuotų namų pripažinimo butų ūkiams Alytaus AA f. 26 ap. 1 b. 44 l. 46-48, 72-78 ir t.t.
19. Statistikos departamento duomenys apie 2001 m. surašymą Lietuvoje http://www.std.lt/web/main.php?parent=751.
20. Summary of the property Restitution in Central and Eastern Europe, July 16, 2002 http://www.usembassy.de/policy/holocaust/property.pd
21. Valstybės žinios,1991, Nr. 21-545
22. Valstybės žinios, 1997, Nr. 65 – 1558
23. Valstybės žinios, 2002, Nr. 95-4087.
24. Valstybės žinios, 2002, Nr. 95-4088.
25. Brandišauskas, Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, Genocidas ir rezistencija, 2002, 2 (12) , p.105
26. Ibid, p. 110
27. Brandišauskas, Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais, Genocidas ir rezistencija, 2004, 1 (15), p. 89.
28. Sinkevičius, Lietuvos Respublikos pilietybė (1918-2001 metais) V, 2002 p. 138.
29. Ibid, p. 139.
30. Vadapalas Tarptautinė teisė, V, p. 278.
31. Ibid, p. 278.