Kiekvienais metais spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje Kauno žydų bendruomenė prisimena ir malda pagerbia Holokausto aukas, kurių gyvybės buvo atimtos Didžiosios akcijos Kauno gete ir Kauno tvirtovės VII forto žudynėse. Kaskart, Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui, minėjimuose dažnai dalyvaujančiam istorijos tyrinėtojui Chaimui Bargmanui ar kitiems kalbėtojams primenant šių siaubingų įvykių detales, mintyse iškyla to istorinio pamišimo mėsmalėje atsidūrusių žmonių siluetai, jų veidai, kančia, pažeminimas, sveiku protu nesuvokiamas žudikų žiaurumas ir siaubingi nekaltų vaikų, moterų, senolių, vyrų užkastų masinių žudynių duobėse skaičiai.

Šiemet, prieš didžiosios akcijos minėjimą, Kauno žydų bendruomenės nariai simboliškai atidengė stelą, skirtą Kauno geto seniūnų tarybai, kurią, tęsdama Kauno geto įamžinimo darbus, įrengė Kauno miesto savivaldybė.

Prisiminimais apie Seniūnų tarybos veiklą, jos narių, pirmininko Elchanano Elkeso, Kauno geto policininkų pastangas padėti geto žmonėms, juos gelbėti pasidalino buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, tuometėje Demokratų aikštėje išgyvenusi ir Didžiosios akcijos košmarą.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.

Antrojo pasaulinio karo metu VII forte buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o birželio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą stovyklą steigti VII forte. Nuo stovyklos įsteigimo iki uždarymo (1941 m. rugpjūčio 10 d.) forto teritorijoje buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės kauniečiai. Jos kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).