Pinchos Fridberg, Polina Pailis

Šūkis „Lietuva Lietuviams“

 Toks šūkis atsirado ne šiandien ir ne vakar. Matome jį nuotraukoje, kuriai jau daugiau nei 80 metų! Ir patalpintas jis buvo ne kokiame nors provincijos laikraštėlyje, o žinomo savaitraščio „Verslas“ (1938/07/07) pirmajame puslapyje (Leidėjas: Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, 1932-1940), Kaunas.

Norėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbu faktą: plakatus su neapykanta kitataučiams nešė tikintis jaunimas. Juk “Pavasarininkai”– tai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos nariai, kurių 1940 m. buvo apie 100 000.

93 įžanginiai žodžiai

Viskas prasidėjo nuo ketinimo parašyti straipsnį „Žydų gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos spaudos puslapiuose”. Informacijos šaltiniai prieinami kiekvienam: užeik į Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę, įrašyk į paieškos langą laikraščio pavadinimą, pasirink metus, mėnesį, dieną ir … skaityk. Darbas nėra sunkus, tačiau reikalaujantis daug kantrybės ir atidumo.

Straipsnių „apie žydų gyvenimą“ paieška Lietuvos spaudoje netikėtai atvedė mus prie šokiruojančiu publikacijų, negalėjome praeiti pro šalį, viską perskaitėme. Paaiškėjo, kad savaitraštis „Verslas“ gausiai „tręšė“ dirvą 1941 m. birželio įvykiams, kai žydus pradėjo žudyti jau pirmąją karo dieną.

Dar prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą.

 Paprastas fašizmas

 Pažvelk, skaitytojau, į 1939 m. sausio 20 d. savaitraščio „Verslas“ pirmojo puslapio fragmento nuotrauką (atkreipk dėmesį: iki vokiečių izengimo į Lietuvą buvo dar pustreciu metų!)

Matome  dviejų  straipsnių pavadinimus. Kairėje esantis straipsnis – pasirašytas, jo autorius K.Šatraitis, o dešinėje – be parašo, vadinasi, yra redakcinis. Abu liečia žydus.

Pradėsime nuo redakcinio:

Štai keletas citatų (kursyvas priklauso redakcijai, papildomas paryškinimas – mūsų):

“Turime netoli 150.000 žydų, kas sudaro beveik 6% visų gyventojų. Europos sąlygomis, šis santykis per didelis.”

“…Lietuva turi 150.000 žydų, kurių emigracija būtina ir skubi…”

“Kad nepavėluotume ir pasaulis nepamanytų, kad pas mus nėra jokios žydų emigracijos problemos. Priešingai, ji labai opi!”

Štai matome, kad likus dar pustrečių metų iki vokiečių įžengimo į Lietuvą, garsus savaitraštis atvirai ragino skubiai atsikratyti 150 tūkstančių savo bendrapiliečių! Ar čia ne fašizmas?

Apžvelkime dabar K. Šatraičio antisemitinį straipsnį. Štai dviejų fragmentų kopijos:

Pasinaudokime mėgstamiausiais konservatorių patriarcho žodeliais „kas gali paneigti, kad…?“. Taigi,  kas gali paneigti, kad K. Šatraičio  straipsnis atspindi ne tik jo asmeninę nuomonę, bet ir jo bendraminčių grupės? Įdomu, koks buvo tos grupės dydis, jei žinomas Lietuvos savaitraštis nepagailėjo centrinės vietos pirmajame puslapyje jos antisemitines filosofijos skleidimui? Ar ne Šatraičio mintis apie “žydų valstybingumą” (“valstybė jiems nėra joks tikslas, o tik priemonė savo asmens bizniui”) ir jų prilyginimas kitataučiams atvėrė kelią 1941 m. birželio įvykiams?

 Tęsiant  temą. Istorijos apie inteligentinį antisemitizmą

Dialogas su skaitytoju-patriotu

Sakyk, mielas skaitytojau-patriote, ar leidinį galima laikyti antisemitiniu, jei jame nėra ne tik žodžio žydelka (kaip garsiajame konservatorių patriarcho eilėraštyje „Labiausiai“), bet nėra net žodžio “žydas” užuominos?

Tyli? O mes prisipažįstame: dar visai neseniai būtume atsakę „ne“.

Prieš tavo akis, skaitytojau, dar vienas radinys – reklaminis skelbimas “Pirkime tik pas šiuos Kauno verslininkus” (“Verslas”, 1938/01/05, p.6)

Iš pirmo žvilgsnio jame surašyti pusantro šimto Kauno bakalėjos, mišrių mėsos, manufaktūrų, galanterijos ir kitų parduotuvių adresai su jų savininkų pavardėmis ir vardais. Ir nieko daugiau.

Girdime pasipiktinusio skaitytojo-patrioto klausimą:

– Kur šioje reklamoje autoriai pamatė bent užuominą apie antisemitizmą? Gal prieš rašydami straipsnį jiems reikėjo užsidėti akinius ?!

Mūsų atsakymas:

– Mes su akiniais, mielas patriote! Būtent todėl ir pamatėme, kad Kauno parduotuvių savininkų sąraše nėra žydiškų vardų ir pavardžių.

– Na ir kas? – klausia skaitytojas-patriotas. – Ar manote, kad žydiškų vardų nebuvimas yra antisemitinio šūkio „Nepirkite iš žydų!“ atitikmuo? O kodėl, pavyzdžiui, jums ne atėjo į galvą, kad galbūt tai parduotuvių, prekiaujančių aukščiausios kokybės prekėmis, sąrašas?

Buvome priblokšti. Savo klausimais skaitytojas-patriotas įvarė mus į kampą: šiame skelbime šūkio „Nepirkite iš žydų!“ tikrai nėra. Bandydami įtikinti savę, kad mūsų virtualus oponentas  teisus, tęsėme minėto savaitraščio peržiūrą. Ir staiga … susidūrėme su labai inteligentišku SKELBIMU („Verslas“, 1939/01/20, p. 2):

Kadangi Skipičiui labai nepatiko “Apžvalgos” teiginys “kad Lietuvos visuomenė palanki žydams”, privalome pateikti informaciją apie leidinį. Štai kaip atrodė pirmo numerio antraštė

ir redakcijos įžanginio straipsnio pradžia

Beveik neabejojame, kad mašinisto A. Skipičio „aistringa meilė“ žydams, “kurie gyvena Lietuvoj…, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą”,  turėjo pasireikšti jau pirmosiomis karo valandomis. Gali būti, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie jo (Skipičio) „žygdarbius“. Būtinai paieškosim. O paiešką pradėsime nuo „kankinių sienos“ Vilniaus centre.

Ypatingas Lietuvos miestelis

O dabar, skaitytojau, atspėk, koks Lietuvos miestelis 1933 m. buvo vadinamas „ypatingu“? Nežinai? Visai neseniai mes irgi nežinojome. Paaiškėjo, kad tai – Kurtuvėnai (kituose šaltiniuose – Kurtavėnai), esantis už 20 kilometrų nuo Šiaulių. Laikraštis „Diena“ (1933/12/10, p. 9) rubrikoje „Mano daina“, pavadino Kurtuvėnus „ypatingu“ miesteliu nes jame „nėra nei vienos smuklės, nei vieno žydo”:

Būtent dėl ​​žodžių “nė vieno žydo” vadiname Kurtuvėnus „miesteliu“, bet ne „štetlu“.

Atvirai kalbant, laikraščio informacija apie žydų nebuvimą Kurtuvėnuose mus nustebino, ir mes pradėjome „kasti“ internetą. Radome “Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis”:

Štai 23 puslapio lentelės „Lietuvos gyventojai tautybėmis“ fragmentas:

Kaip matome, 1923 m. Kurtuvėnų miestelis buvo visai ne mažas (daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų) ir šimtas žydų jame tebegyveno. Kodėl po 10 metų jie visi paliko miestelį, nustatyti nepavyko. O hipotezių „ant smėlio“ niekada nestatome.

Miestelis, kuriame tautinė sąmonė buvo tokia stipri,

kad apie žydų įsigyvenimą negalėjo būti kalbos

Sutik, mielas skaitytojau, Lietuvos „ypatingo“ miestelio pavadinimo tu nežinojai. Suteikiame tau galimybę pasitaisyti: atspėk, kuriame Lietuvos miestelyje 1938 m. “apie įsigyvenimą žydams negalėjo būti kalbos“? Vėl tyli? Na, tada atsimink: tai – Lekėčiai Šakių apskrityje:

Šaltinis: “Verslas”, 1938/08/12, p. 8

Laimingasis miestelis

Tarp įvairių miestelių buvo Lietuvoje ir laimingasis. Tai Veiveriai Marijampolės apskrityje:

Šaltinis: „Verslas”, 1938/09/8, p. 8

“Verslo” redakcija labai mylėjo žydus

Atkreipk dėmesį, skaitytojau, kad žodžiai labai mylėjo yra be kabučių. Redakcija žydus tikrai labai mylejo. Kaip kitaip galima paaiškinti žodžio „žydas“ vartojimą beveik kiekviename puslapyje?! Geras aritmetikos žinojimas leido mums ne tik žodžiu, bet ir kiekybiškai įvertinti šios meilės laipsnį. Čia yra keletas ryškiausių pavyzdžių iš 1939 m. sausio mėn. “Verslo” numerių:

 P.S. Kai medžiaga jau buvo paruošta publikacijai, radome straipsnį.

Šaltinis: “Lietuvos žinios“, 1938/07/11, р. 5

Perskaitę pavadinimą, pagalvojame, kad jame atskleista Kurtuvėnų žydų  dingimo paslaptis. Bet, deja, paaiškėjo, kad kalba eina ne apie Kurtuvėnų miesteli, o apie senąjį štetlą Smilgiai, esantį už 23 km. nuo Panevėžio.

 

P.P.S. Straipsnyje yra mažyčių iliustracijų, kai kurios iš jų turi vos keletą žodžių teksto. Pateikėme jas, nes nuogąstavome įvelti klaidas perspausdinant.

 

Autoriai dėkingi Vladimirui Vachmanui už straipsnio aptarimą.

BUS DAUGIAU

—————————

[1] Žydų skaičius Lietuvoje iki Vilniaus krašto prisijungimo.