Niekada neslėpiau, kad norėčiau būti žydas, bet žinau, kad tai ne taip lengvai pasiekiama. Konvertuotis galima, bet tai nelengvas procesas ir reikalauja daug mokslo, disciplinos ir paklusnumo, o aš visada buvau labiau improvizuojantis kūrėjas, ir, nors esu pasiekęs brandos amžių, esu labai nenuspėjamas, nepririštas ir labiau stebinantis, negu paklusnus. Todėl neįsivaizduoju savęs lankant žydų tikėjimo užsiėmimų, studijuojant Torą ir paskui pasiduodant organizuotos religijos gniaužtams (nes žydas yra ne tautybė, kaip mes klaidingai galvojame Lietuvoje, o religija, nepamirškite šito – čia sovietų ideologija išmokė galvoti apie žydus, kaip apie tautinę mažumą, kas yra visiškai netiesa). Apskritai, man labai sunkiai sekasi su bet kuria religija, nes religijose per daug skylių ir neatsakytų klausimų.

Tačiau daugelis žydų bruožų mane žavi, ir tai yra būtent tie bruožai, kurie erzina daugelį lietuvių, nes lietuviai žiauriai pavydūs ir pagiežingi.

Lietuviai, matydami, kaip žydai geriau prasisuka gyvenime, kaip jie pamato kitų nepastebėtas galimybes, moka pirkti ir parduoti, verslą kuria magiškai išdėliodami svetimus pinigus taip, kad jiems nubyra po truputį ir iš visur, ir pastebėdami, kad žydai galvoja ne tiesiniu būdu, bet daugeliu krypčių vienu metu, ir labai susinervina, nes daugumas lietuvių taip nemoka.