Spalio 5d. paskelbta žinia, kad Šiauliuose išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. Verslininkas, 20-ojo amž. pradžioje valdęs pusę Šiaulių, pakėlė Šiaulių ekonomiką į pasaulinį lygį. Jam skirtas paminklas buvo pastatytas neseniai, su Gerosios Valios fondo parama prie Ch. Frenkelio vilos, nelabai toli stovėjo ir gamykla ,,Batas“, kur buvo gaminami batai kaip ir Italijoje, fabrike, beveik tuo pačiu pavadinimu ,,Bata“.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky primena, kad Ch Frenkelio sūnui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nes restitucijos įstatymo galiojimo metu jis nebuvo Lietuvos pilietis.
,,Aš turiu jo susirašinėjimą su Lietuvos ambasada ir ten nė pusės žodžio nėra apie baigtinius nuosavybės teisių atkūrimo terminus. Sūnui pasiūlyta kreiptis į teisėsaugos institucijas, bet nepaaiškinta, kad praleidus terminus, nuosavybės teisės nebus atkurtos. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nebuvo.
Gerai, kad Ch.Frenkelis negali prisikelti iš numirusiųjų ir ateiti į savo gamyklą, kuri išgelbėjo daug žydų karo metu, naciai be geto kalinių negalėjo gaminti produkcijos Frenkelio gamykloje, todėl geto kaliniai gaudavo darbo vietas Frenkelio gamykloje. Paties Frenkelio Šiauliuose jau nebuvo. Tai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame išsigelbėjo daugiausiai žydų tik todėl, kad jie galėjo išeiti darbams iš geto, Frenkelio fabriko dėka. Jei šiandien Frenkelis pamatytų, į ką pavirto tas jo fabrikas, kažin ar jis nenorėtų atsigulti atgal į kapą. Šitokia nepagarba kito asmens nuosavybei kaip ir nepagarba skulptūrai, nepagarba žydui, Lietuvoje tampa natūraliu dalyku.
Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau ir daugiau akcentuojama, kad žydai reikalauja kažkokių išskirtinių teisių. Norėčiau pasakyti kad net jei mes ir reikalautume išskirtinių teisių, tai turėtume pagrindą. Tarptautinėje teisėje egzistuoja tokia definicija – atvirkštinė diskriminacija, valstybėje gyvenančiai mažumai, skaudžiai nukentėjusiai nuo kokių nors veiksmų, pvz.: genocido.
Nieko nuostabaus, kad žydai, yra tokie kaip visi, rašo Sigitas Parulskis: ,,visur prasiveržia ta neapykanta žydui, kurio jau nebėra“. Kuris buvo nužudytas ir nesugebėjo pasidauginti tokiu būdu, kad atitiktų minimalią mažumą. Žydai dabar ,,atsiranda rašant ir kiti“.
Gal iš tikro Frenkelio skulptūrą išniekino girti paaugliai, o gal ir ne, bet tai dar viena proga pakalbėti apie antisemitizmą, juolab, kad kitų metų sausį dalyvausime Tarptautinės Holokausto dienos paminėjime ir Gaono pagerbime bei žydų istorijos Lietuvoje renginiuose.“
Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ enciklopedijos duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai stebina.
Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonaisiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.
1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi, grįžę į Šiaulius ir pamatę vokiečių okupantų nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus nuo sielvarto ir ligų Chaimas Frenkelis mirė,
1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. Tarpukario lietuvių spaudoje rašoma, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas. J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.
Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Ch. Frenkelio viloje veikia istorinis Kultūros centras.
Pasak Fainos Kukliansky, ,,tai tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos industriją neįkainojamas ir kurios atmintis taip brutaliai išniekinta kaip ir žiauriai Lietuvoje išžudyti žydai per pirmąjį 1941 m. pusmetį.
Iš tikro, kodėl mums daugiau reikia negu kitiems. Mums nieko nereikia, tik pagarbos, ramybės ir bjauriausių viešų komentarų baigties. KITAIP, MUMS TIKRAI REIKĖS IR REIKALAUSIME, KAD MUMS BŪTŲ UŽTIKRINTAS ORUS GYVENIMAS DEMOKRATINĖJE LETUVOS VALSTYBĖJE“.
Lietuvos televizijos kanalas TV3 sekmadienį pagrindines žinias pradėjo Ch. Frenkelio paminklo išniekinimo tema. Vandalizmo terlionė,žydus įžeidžiantis simbolis, ant paminklo dažais išterliotos vyriškos genetalijos,
Faina Kukliansky savo interviu TV3, komentuodama šį įvykį sakė, ,,kad Ch. Frankelis išgarsino Šiaulius visame pasaulyje, o jo gamykla Holokausto metu gelbėjo žydų geto kalinius nuo mirties, nes jiems buvo leista dirbti Frenkelio batų fabrike. Ši istorija panaši į ,,Schindlerio sąrašą“. Tai buvo tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos pramonę buvo neįkainojamas ir kurios atminimas buvo išniekintas. Kalbėdama TV3 žiniose, F. Kukliansky pasakojo, kad yra susijusi su šia šeima giminystės ryšiais. ,,Nors vandalai galėjo arba negalėjo veikti iš antisemitinių paskatų, incidentas prisideda prie bendros baimės ir nuogąstavimo atmosferos, didėjančios Lietuvos žydų bendruomenėje. Kaupiasi niūrios nuotaikos”.