Bernardinai.lt Donatas Puslys
Praėjusį ketvirtadienį startavo kasmėnesinis ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“, kurį rengia Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Vilniaus politikos analizės institutas. Pirmoji ciklo diskusija buvo skirta istorinės atminties tematikai, kuri tapo itin aktuali nuvilnijus visuomenę supriešinusioms audringoms diskusijoms dėl Jono Noreikos atminimo lentos ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo likimų. Ar iš tiesų, tariant vokiečių istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assman žodžiais, galima daryti išvadą, kad gyvename neprigirdinčiųjų dialogo ir rusenančio pilietinio atsiminimų karo laiku? Apie tai Donatas Puslys kalbėjosi su mokytoju, visuomenininku Vytautu Toleikiu ir publiciste, kultūros veikėja Liudvika Pociūniene.
Pokalbis sutapo su ta diena, kai žymūs Lietuvos istorikai – Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Vasilijus Safronovas, Nerijus Šepetys – kreipėsi prezidentą Gitaną Nausėdą su savo siūlymais dėl atminimo politinio reguliavimo Lietuvoje. Šiame kreipimesi buvo akcentuota, kad visuomenėse paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ar konfliktuojančių atminčių, o nesutarimai tarp jų turėtų būti sprendžiami viešųjų diskusijų metu, kai bendradarbiaujant visuomenės atstovams, politikams ir profesionaliems istorikams yra siekiama visuomenės konsensuso, tik po kurio galima imtis atminimo įamžinimo veiksmų.
Istorikai apibrėžė siekiamybę, o V. Toleikis savo tekste „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ apibūdino dabartinę istorinės atminties puoselėjimo situaciją. Kas lėmė tokį jo verdiktą?