Rugsėjo 23 dieną mūsų šalis minėjo Lietuvos žydų genocido dieną.  Būtent tą dieną 1943 m.
buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas, kuriame per dvejus metus iš 50 tūkstančių žydų liko
vos pora tūkstančių. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje iš viso žuvo 200 tūkstančių žydų
tautybės žmonių, o tai beveik 90% visų Lietuvoje gyvenusių žydų. Šie siaubingi istoriniai įvykiai
negali būti užmiršti, todėl privalo būti viešinami, minimi ir prisimenami,- kalbėjo Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro susirinkusiems Švenčionių Zigmo Žemaičio
gimnazijos vienuoliktokams. Susirinkę vyresniųjų klasių mokiniai atidžiai klausėsi Švenčionių
žydų bendruomenės pirmininko pasakojimo apie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės
pastangomis išleisto Icchoko Rudaševskio dienoraštį, kaip jis buvo surastas.
Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kol Vilniaus gete rašytas paauglio Icchoko
Rudaševskio dienoraštis, nuo 1953 m. skaitomas jidiš ir kitomis kalbomis, vėl grįžo į Lietuvą ir
prakalbo lietuviškai.
Dienoraštis pradeda kalbėti jo dar neatsivertus: storo popieriaus puslapiai tarsi atkartoja
orginalą, o nugarėlės nebuvimas primena apie knygos trapumą, istorines rašymo ir išsaugojimo
aplinkybes. Tarsi nuplėšta knygos nugarėlė į dvi dalis perkerta ant viršelių spausdinamą Icchoko
veido nuotrauką, taip rodydama suskaldytą ir nutrauktą berniuko gyvenimą.
Popietės – susitikimo metu mokiniai susidomėję skaitė dienoraščio ištraukas.
Dienoraštis prasideda 1941 m. birželio įrašu apie atėjusias atostogas ir norą veržtis iš miesto į
žaliuojančius laukus ir stovyklas, o jau už kelių puslapių, rugsėjo 6 d. įraše pasakojama, kaip
durys užsitrenkia ne tik į užmiestį, bet ir į miestą – Vilniaus žydai suvaromi į getą. Taip
prasideda beveik dvejus metus trukęs Icchoko (ne)gyvenimas Vilniaus gete: didžiąją laiko dalį
vaikinas nesijaučia gyvenantis – getas tarsi sustabdė ir pavogė gražiausius Icchoko metus:
„Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai,
kuriuos šiandien jaučiu, – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo
penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…“ (p. 157).

Tai viena iš nedaugelio vietų, kur vaikinas užsimena apie savo jausmus. Apie juos kalbama
santūriai, dažniausiai minimas pyktis, bejėgystė, gėda ir tik kartais dienoraštyje aprašomas
vienas kitas vilties spindulys. Dienoraščio pradžioje daugiausia pratrūkstama neigiamomis
emocijomis: „Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda
savo bejėgiškumo“ (p. 78); „Degu iš skausmo ir įniršio. Jaučiu – mes kaip avys, mus šaudo

ištisais tūkstančiais. <…> Esame bejėgiai, pasmerkti“ (p. 90). Viltis įsižiebia, kai vėl pradedama
lankyti mokykla, kai imami steigti būreliai, kai betikslį slampinėjimą gatvėmis arba sėdėjimą
sausakimšose slėptuvėse pakeičia užklasinė veikla: „Dažnai pagalvoju: atrodo, čia getas, o aš
gyvenu tokį darbo perpildytą gyvenimą – mokausi, skaitau, lankau ratelius. Laikas bėga, o darbų
tiek daug. Referatai, renginiai; dažnai net pamirštu, kad esu gete“ (p. 191). Išgyventi gete
Icchokui ir kitiems paaugliams padeda šis gebėjimas nukreipti mintis ir dėmesį nuo juos
ištikusios tragedijos: „<…> ir kai mūsų draugija išeina iš klubo su klegesiu ir triukšmu,
policininkai šaukia, bet mes jų neklausome“ (p. 112).

Didžiausia atspirtis – mokykla ir popamokinė veikla, suburianti bendraminčius ir leidžianti atitolti
nuo realybės: „Galvoju: kas būtų, jeigu negalėčiau eiti į mokyklą, į klubą, skaityti knygų. Turbūt
tarp geto sienų numirčiau iš liūdesio“ (p. 116). Mokykla visame dienoraštyje yra vilties žiburys –
joje žiemą, nors ir nešildomoje, net atrodo šilčiau. Įdomu ir tai, kad Icchokas niekada nekelia
prasmės mokytis tokiomis sąlygomis klausimo, netgi priešingai – turėdamas apsispręsti, ar
toliau lankyti mokyklą, ar imti mokytis amato, pasirenka pirmąjį variantą.
Su didele pagarba ir meile kalbama apie mokytojus. Mokytojas Icchokui – autoritetas. Pagarbiai
atsiliepiama apie visus mokytojus, jie vadinami ąžuolais, įsišaknijusiais „žydiškojo Vilniaus
žemėje“ (p. 105), vaikinas juos vadina „mūsų geriausiaisiais“.
Mokytojų organizuojama popamokinė veikla ne tik atitraukia dėmesį nuo realybės, bet ir
priešingai – skatina į ją pasižiūrėti atidžiau ir netgi pakilti aukščiau jos: „Dirba ir istorijos ratelio
atšaka – geto istorijos grupė. Dabar tyrinėjame Šiaulių g. 4 namo istoriją“ (p. 121). Moksleiviai
apklausia namo gyventojus ir stengiasi užrašyti jo istoriją keturiais laikotarpiais: lenkų, sovietų,
vokiečių iki geto ir geto. Kitas būdas įamžinti dabartį – ratelis geto folklorui rinkti: „Gete mūsų
pačių akyse gimsta dešimtys priežodžių, keiksmų ir linkėjimų, pokštų ir pasakojimų, netgi dainų.
Jaučiu, kad tame ratelyje dirbsiu su užsidegimu, nes geto folkloras, pabiręs jo gatvelėse, yra
turtas, kurį būtina išsaugoti“ (p. 129). Tokiu turtu tampa ir paties Icchoko dienoraštis.
Paauglys trumpuose įrašuose vos keliais štrichais perteikia geto atmosferą – siaubo kupiną
valymų ir nežinomybės laiką keičia ramesnės, netgi viltį nešančios dienos. Iš pirmo žvilgsnio
atrodo, kad Icchokui daugiausia jų būta žiemą – rodos, sniegas, užklojęs pilką geto grindinį,
nušviesina ir mintis: „Išeinu į sporto aikštę ir stoviu ten vienas po didžiuliu žvaigždėtu dangumi.
Mėnulio šviesoje matau, kaip iš dangaus byra deimantai. Aikštė baltai apsnigta. Giliai įkvepiu“
(p. 154).
Icchoko dienoraštyje ryškus asmenybės formavimosi procesas – čia pinasi ir vaikiškas
naivumas, maksimalizmas ir suaugusiojo brandumas. Žiūrėdamas į to paties likimo savo

tautiečius jis sugeba nuo jų atsiriboti, nepasiduoti baimei ir panikai, siekiui išgyventi bet kokia
kaina, jam svarbiausia – išlikti žmogumi. Tai išryškėja jau pirmuose dienoraščio puslapiuose, kai
paauglys su šeima pirmą kartą gūžiasi sausakimšoje slėptuvėje. Už sienų girdintis gaudytojų
žingsniams, slėptuvėje pravirksta kūdikis: „Vaiko motina verkia, klaikiai išsigandę žmonės rėkia,
kad reikia tą vaiką pasmaugti. <…> Gelbėti savo gyvybę bet kokia kaina, net kitų savo brolių
gyvybės sąskaita… Gelbėti savo gyvybę ir nebandyti kartu apsiginti… Mirti klusniai kaip
avims… Mūsų tragiškas susiskaldymas, mūsų bejėgiškumas…“ (p. 85).
Vaikinas stengiasi suprasti tautiečių poelgius jam apmaudu, baisu ir liūdna dėl susidariusios
situacijos: „Man gaila tos alkanos moters, galvoju, kokie žeminantys dalykai vyksta gete: iš
vienos pusės – kaip šlykštu vogti svetimą puodą maisto, iš kitos – kaip žema tokią moterį mušti
per veidą“ (p. 116).
Icchoko Rudaševskio dienoraštis rodo tikrus apnuogintus įvykius, kuriuos suaugusieji būtų linkę
nutylėti arba pagražinti. Icchokas savo dienoraštyje paliečias kelias “nepatogias” temas: jis
žavisi sovietais, jų ideologija, laukia naujienų apie sovietų pergales fronte, tiki jų pergale. Tačiau
jį galima suprasti: susidūrus su vienu blogiu, kitas nebeatrodo toks blogas, naiviam berniukui
sovietai atrodo kaip išvaduotojai iš negailestingai žydų tautą naikinančių vokiečių.
Antroji “nepatogi” tema – pačių žydų dalyvavimas savo tautos genocide. „Netrukus pamatome
pirmuosius žydų policininkus. Jie turi prižiūrėti tvarką gete. Tačiau pamažu virsta kasta,
padedančia mūsų budeliams atlikti savo žudikišką veiklą. Daugybę nusikaltimų gestapas įvykdė
padedamas pačios žydų policijos“ (p. 82). Dienoraštyje užsimenama, kad patys žydų
policininkai, ypač jų vadas, teigia susidarius tokiai situacijai žydams darantys gera – jie, nors ir
muša tautiečius, tačiau taip išsaugoja jų gyvybes, padeda išvengti kalėjimo. Tačiau, panašu,
paauglys nesuvokia, nepateisina tokio sąmoningo pasirinkimo ir policininkų darbą vertina
vienareikšmiškai: „<…> kokia baisi mūsų nelaimė, kokia didžiulė gėda, koks pažeminimas.
Žydai patys padeda vokiečiams atlikti organizuotas siaubingas žudynes!“ (p. 118).
Trečioji tema – lietuviams vis dar skaudanti – žydšaudžiai. Lietuviai Icchoko vadinami
gaudytojais, paauglys be jokių nutylėjimų ar išlygų jais baisisi ir smerkia. Prie lietuvių pridedami
ir baltarusiai – iš Baltarusijos į getą atvykęs žydas pasakoja, kaip miestelyje daugybę metų
sugyventa su vietiniais krikščionimis, tačiau, atėjus vokiečiams, jie negailestingai šaudė žydus
gatvėse. Tai pasakojančiam žydui nesuvokiamas toks kaimynų elgesys, Icchokas taip pat
nebando ieškoti paaiškinimų ar pateisinimų. Istorinius įvykius stebėdamas iš paties epicentro, jis
baisisi lietuviais, šaudančiais ne tik žydus, bet ir besitraukiančius sovietų karius į nugaras.
Lietuvis Icchokui atrodo toks pat priešas, kaip ir vokietis.
Dienoraštis mokiniams sukėlė daug minčių apmąstymams.

Šis dienoraštis tai – paauglio berniuko pasakojimas apie jį supantį pasaulį, bet kartu tai ir
istorinis šaltinis pasakojantis apie Vilniaus geto realybę.

XXI a. jauni žmonės, privalo mokytis iš istorijos ir daugiau niekada neleisti pasikartoti
siaubingiems įvykiams, nusinešusiems nekaltų žmonių gyvybes. Mes privalome apgalvoti savo
žingsnius, veiksmų pasekmes ir gerais darbais kurti tolerantišką bei teisingą pasaulį.- pabrėžė
Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro dovanodamas Švenčionių Zigmo
Žemaičio gimnazijos mokyklos bibliotekai I.Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygas.
Pirmininkas pažymėjo, jog Švenčionių rajonas – daugiatautis, multikultūrinis kraštas, visų tautų
namai, todėl itin svarbu puoselėti jaunų žmonių bendravimą, toleranciją, išmokti istorijo įvykius,
kad tokie žiaurumais niekada nepasikartotų. Mūsų jaunimas – talentingi, gabūs, drąsūs, aktyvūs
optimistai, žvelgiantys į pasaulį ir savo ateitį plačiai ir pozityviai, patriotai, matantys kur kas
daugiau nei savas kiemas, smalsuoliai, veriantys duris į pasaulį. Nereikia grežiotis į praeitį,
reikia gyventi ateitimi, prisiment praeitį,- tokiais optimistiškai džiugiais žodžiais pabaigė
susitikimą M.Šapiro.
Projektas iš dalies finansuotas Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos
vyriausybės.