lrytas.lt
Kai galvoju apie lietuvišką antisemitizmą, pritrūksta logikos. Kaip galima nekęsti to, ko nėra? Juk Lietuvoje beveik neliko žydų. Tai tas pat, kaip bijoti ar nekęsti Ozo šalies burtininko, kad jis nedavė tau smegenų.
Juokinga, bet visai neseniai šiek tiek vyresnis žmogus man labai rimtai aiškino, kad Rusiją valdo žydai, o V.Putinas – tik jų marionetė. Galima numoti ranka, kad tai tik tamsuma, bet gal kaip tik tokioje tamsoje ir bręsta blogis? Nežinau.
Dar keisčiau, kad gali sutikti jaunų žmonių, kurie pilni tokio antisemitinio šūdo, nors niekada gyvenime nėra bendravę su žydu. Iš kur tai, ar tai koks nors archetipinis sutrikimas? Lietuviško antisemito kovinis rinkinys galutinai susiformavo 1939–1941 metais.
Prarastas Klaipėdos kraštas, sovietinė okupacija, tremtys, žudynės, nacių invazija, geros sąlygos ieškoti kaltininko. Ir štai mes iki šiol vis dar vargstame su tuo nelemtu antisemitizmu. Gal tai mūsų pasąmonėje? Genuose? Juk dabar negyvename okupacijos ar karo sąlygomis, iš kur tas anachronizmas?