Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.
Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto.