Delfi.lt
Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.
Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams. Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.