Dita Zupavičiene-Šperlingiene – gyva legenda, išgyvenusi Kauno getą, Štuthofą ir kitus lagerius bei Mirties maršą.

Trečiadienį Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ji dalinosi prisiminimais  ir pristatė 1929m. dėdės filmuotą namų kiną. Nebyliame filme gatvės vaizdai iš Vilniaus, Rygos ir Lvovo prieš II pasaulinį karą. Zupavičienė-Šperlingienė paaiškino, kaip jos dėdė Hanonas, studijuodamas mediciną Paryžiuje, atvažiuodavo aplankyti šeimos. Daugiau kaip savaitę skarlatina serganti ir  lovoje gulinti mergaitė Dita nudžiugo, kai jos dėdė gydytojas, pasakė šeimai, kad ji gali atsikelti ir tvarkyti savo reikalus namuose, nepakenkdama sveikatai.

Dita prisiminė, kaip ji iššoko iš lovos, pasinaudojusi pirmąja proga, ir nuo to laiko Hanonas tapo jos mylimiausias dėdė. Hanonas buvo kino mėgėjas ir kai kuriose savo kelionėse naudojo 8 mm kamerą. Naciams priartėjus prie Paryžiaus, jis griebė dviratį ir išvažiavo į pietus, į Prancūzijos Vichy. Zupavičienė-Šperlingienė teigė netrukus taip pat pastebėjusi, kad gyvenimas žydams tampa pavojingu.

Po Holokausto Hanonas toliau gyveno Paryžiuje. Dita išvyko į Izraelį, kur paaiškėjo, kad ji buvo viena iš nedaugelio žydų, mokančių vokiečių kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji turėjo galimybę patobulinti savo vokiečių kalbos įgūdžius Vakarų Vokietijoje ir per tą kelionę apsilankė pas Hanoną Paryžiuje. Štai tada jis užsiminė, jog vis dar turi kai kuriuos kadrus, kuriuos nufilmavo prieš Holokaustą.

Zupavičienė-Šperlingienė teigė buvusi nustebinta, nes senamadiškas AGFA logotipas blunka su motinos, tėvo, seserų ir draugų veidais. Ji sakė, kad filmas ar jo kopija buvo eksponuojami muziejuje Tel Avive nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai jis ten pateko, tačiau iki šiol dar nebuvo parodytas Lietuvoje. Vos 10 minučių trukmės filmo vaizdai prasideda 1930-ųjų pradžioje. Kaune, prie upės ir pereina į Laisvės alėją, kur nufilmuoti parduotuvių ženklai, gatvių valytojai ir vaikštinėjantys žmonės.

Hanonas parodo Ditos motiną ir tėvą su vaikais ir draugais, vaikščiojančius Kaune. Veiksmas staigiai šokteli į Rygą su judresniais gatvės ir žmonių vaizdais. Ryga staiga pereina į  Lvovą, buvusį Lembergą, „Lenkijoje“, – pasakoja Dita, tarsi dabar jaustų tą pačią įtampa. Gatvių ženklai ir plakatai iš tikrųjų yra lenkų kalba

Atsitiktiniai žmonės, purvas gatvėse, vaikai šokinėjantys per nutekamąjį lataką kitoje gatvėje, po to nufilmuoti pasipuošę žydų vyrai, skubantys į geležinkelio stotį susitikti su garsiuoju rabinu, o jaunos moterys su galvos apdangalais neša pieno skardines. Žydai jaučiasi visai kaip namuose, vaikščiodami po savo gimtąjį miestą, filme matyti ir tarpukario kraštovaizdis.

Dita Zupavičienė-Šperlingienė po filmo kalbėjo trumpai, po to bibliotekos direktorius Žilvinas Beliauskas paragino susirinkusius užduoti klausimus. Geršonas Taicas Ditos paklausė apie pirmąsias nacių okupacijos valandas ir dienas. Dita pasakojo apie savo ir motinos pabėgimą iš Kauno į Vilkijos miestą ir jų sugrįžimą. Buvo akivaizdu, kad jai teko našta pasakoti savo istorijas ir prisiminti prarastus šeimos narius.

Dita, beveik atsiprašinėjanti už namų filmų sukeltus jausmus ir Holokausto siaubą, kelis kartus papasakojo linksmas istorijas, kad pakeltų nuotaiką. Viena auditorijos narė paklausė jos, kaip buvo elgiamasi su kitų tautybių kaliniais Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur Dita buvo išvežta kartu su mama ir seserimi. „Na, žinoma, buvo įvairių kategorijų kalinių“, – sakė ji, rodydama į įsivaizduojamą žvaigždę ant savo krūtinės. „Raudona politiniams kaliniams. Manau, ten buvo net keletas lietuvių, kai kurie net intelektualai “, – sakė ji. Jos akys žiūrėjo į šoną ir tyliu balsu tarė: „Manau, turėsiu kalbėti apie Štuthofą.“

Ji papasakojo apie atvykimą ir pirminę atranką, apie motinos išgelbėjimą, kai vokiečių karininkai nusisuko trumpam, apie lenkų pasipriešinimo dalyvį, kuris pasakė kalbą apie artėjančią pergalę lenkiškai dezinfekcijos dušuose ir apie mirties eitynes. Dita prisiminė, kaip jos sesuo buvo nušauta, nes buvo pernelyg nusilpusi toliau žygiuoti kalinių kolonoje.

Dita Šperling-Zupavičienė Kaune, savo jaunystės kieme, kur ant sienos jos ir vyro J. Zupavičiaus nuotrauką, sukurta freska.

Paklausta, kodėl po karo grįžo į Lietuvą, Dita prisiminė Varšuvos traukinių stotį, kur buvo įspėta, jog kai kurioms žydų merginoms geriau nevažiuoti toliau į rytus. „Jie nieko nepaaiškino, nesakė, kad atstovauja kurią nors žydų agentūrą, tiesiog liepė mums sustoti ir išlipti. Aš nežinojau, kas jie tokie. Paklausiau jų, iš ko jie pragyvena, o jie pasakė, kad parduoda šį bei tą. Aš sakiau mamai, kad tai ne mums, važiuokime namo“.

 Ir štai grįžusi į Kauną, aš sutikau savo būsimą vyrą, todėl tai buvo teisingas sprendimas “, – prisiminė ji.