Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos, ketvirtadienio vakarą pakabinta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vaizdą stebėjo nemažai policininkų.

Tai yra minios savivalės aktas. Jis parodo šios akcijos organizatorių, lentelės kabintojų požiūrį į įstatymus ir jų laikymąsi.

Matėme, kad akcijos organizatoriai nuėjo jėgos keliu, primesdami savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą. Tai jau matėme Lietuvoje 1941 metais.

Nepaisant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kritiško požiūrio į J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metais, mums per dvidešimt dvejus metus, kol kabėjo ši lenta, niekada nekilo mintis tiesiog ateiti ir ją nukabinti. Mes gerbiame Lietuvos įstatymus.

Neabejoju, kad šios dienos įvykiai padarys žalos šalies įvaizdžiui. Vien rugsėjį Lietuvoje lankysis aukšto lygio delegacijos is JAV, minėsime Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Nejaugi su šia lentele pasitiksime ir Gaono – Lietuvos žydų istorijos metus?

Itin svarbu, kad Lietuvos valstybės vadovai išsakytų savo vertinimus ir principingą poziciją, o atsakingos Lietuvos institucijos imtųsi visų deramų veiksmų.

Guodžia nebent tai, kad šiandien, stebėdama šią vadinamąją “akciją”, mačiau tik nedidelę grupę asmenų, tikrai neatstovaujančią visos Lietuvos. Tarp jų nematyti jaunimo, intelektualų. kurių balso pasigendame.

Dar noriu priminti, kad būtent Šiaulių gete buvo įkalinti mano artimieji, kurie iš jo taip ir nebegrįžo. Šią proga norėčiau pacituoti garsų rašytoją Šolom Aleichemą, kurio vardu Vilniuje pavadinta mokykla. Vieną iš savo kūrinių jis pradeda žodžiais: “Kaip gerai, kad esu našlaitis…”

Aš irgi noriu pasakyti: “Kaip gerai, kad esu našlaitė ir mano tėvai nemato, kaip išaukštinamas asmuo, visą jų šeimą pasmerkęs žūčiai Šiaulių gete”.