Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas
Mane visada domino žydų kultūra, istorija ir asmenybės, domėtis mane įkvėpė senelis Leonas Brežinskis, II pasaulinio karo metais pats gelbėjęs žydus. Todėl aš ir mano mokiniai aktyviai dalyvaujame Tolerancijos centro veikloje, įvairiuose renginiuose, konkursuose Holokausto tema. Labai daug žinių ir motyvacijos suteikė Tarptautinė komisija Nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, jos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė.
Nuotraukoje Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas su Gennady Kofmanu Panevėžyje.
Žinodami apie stiprią Panevėžio miesto žydų bendruomenę (PŽB), vadovaujamą Gennady Kofmano, atvykome į Aukštaitijos sostinę ir nenusivylėme – mus pasitikęs Gennady, kurį be ironijos galima pavadinti žmogumi-orkestru, apsupo mus dėmesiu ir šiltu bendravimu. Viską spėjantis, visus išklausantis, turintis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais, besidomintis savo miesto istoriją. Jis iš kiekvieno svečio pasiima kruopelytę į neišsemiamus PŽB archyvus.
Į PŽB atvykome kartu su Tamara Berezouskaja (Grinberg), ieškančia žinių apie savo šeimą, senelius, prosenelius, gimines, kurie praeityje gyveno Panevėžyje iki Holokausto. Kartu vykome į sovietiniais metais sunaikintų žydų kapinių vietą, kurioje šiandien įkurtas Atminties memorialas.
Paminklas ir aplinka įkvepia rimčiai, susikaupimui, prisiminimui apie gyvenusius panevėžiečius žydus. Gaila, kad ne visi tai supranta. Mums buvo parodyti pastatai, kuriuose gyveno žydai, papasakota ten gyvenusių žydų istorija, likimai nuo XVII a. iki II pasaulinio karo. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžio mieste. 1766 metais Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose, gyveno 254 žydai. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu, vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.
1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, – 1447 asmenys. Jie vedė uždarą gyvenimo būdą, laikydamiesi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir pakankamai geri. Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 metais atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų gavo išsilavinimą žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.
1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatytą 1764 m. ir 12 maldos namų. 1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai bei 3556 moterys buvo tikintys judėjai. Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkstančių gyventojų, beveik pusę sudarė žydai. Daugiausiai jiems priklausiusių pastatų išliko Ramygalos gatvėje, kurią drąsiai galima vadinti žydų gatve.
Ješivos vadovu 1919 m. išrinko Panevėžio rabiną Josefą Kahanemaną. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenes. 1940 m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu – Eliazaru išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J. Kahanemano giminės, gyvenę Lietuvoje.
Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją, Josefas Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“ J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje Bnein Brake buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, per karą praradusiems tėvus ir ,,Ponevež ješyva“, pavadinta Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi mažesnės.
Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visi 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje buvo ješyvos.
Tokių įdomių istorijų turi kiekvienas pastatas. Pavyzdžiui 1920 metais rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi berniukai ir mergaitės . Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.
1925 metais įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus garsėjo turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo 15 tūkst. eksponatų. Po kelerių metų Ramygalos g. (dab. Nr. 34) pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos. Taip pat buvo atidaryta gimnazija hebrajų k. Elektros g. 15, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas.
Panevėžyje 4 gatvės buvo pavadintos žydų vardais: rabinų Icelio ir Hercelio, Š. Mero ir Kisino, Džointo g. -(Amerikos žydų labdaros organizacijos).
1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 metais buvo nuspręsta jas likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. Statant Panevėžio dramos teatrą dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti dekoratyvinei sienai įrengti. 1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“.
1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato Savanorių a. 11. 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai Valančiaus g. 4.
2004 metais Panevėžio miesto savivaldybė paskyrė patalpas bendruomenės būstinei buvusioje Žydų mergaičių gimnazijoje (dabar Atviras jaunimo centras, Ramygalos g. 18). Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, Sekmadieninė mokykla, jaunimo klubų, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai studijuoti. Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali aplankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.
Kofman su pasididžiavimu pasakojo apie žydų kilmės panevėžiečius. Marija Dilon – gimė Panevėžyje, buvo pirmoji profesionali ir žymiausia moteris skulptorė visoje Europoje. Daug jos darbų pelnė tarptautinį pripažinimą: skulptūra „Tatjana“ sukurta Aleksandro Puškino kūrinio motyvais, paminklas – biustas matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklas imperatoriui Aleksandrui II Černigove, antkapis aktorei Verai Komisarževskajai, marmurinių skulptūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“.
Kita garsenybė buvo režisierius, aktorius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. O kur dar teisininkai, politikai, visuomenės veikėjai, advokatai Bernardas ir Naftalis Fridmanai, Samuelis Landau, žydų poetas Giršas Ošerovičius (poezijos knyga „Mano Panevėžys“), gydytojas Šachnelis Abraomas Meras… Visų išvardinti šiame tekste neįmanoma.