Kodėl? Todėl, kad visų pirma terminas „kolaborantas“ gyvenusiems 50 metų sovietų okupacijoje Lietuvoje neturi neigiamo užtaiso. Tais laikais visi sukosi kaip mokėjo. Dalis susitepusių didvyrių gynėjų nespėjo patirti nacių okupacijos, bet kai kas šauniai sau jautėsi sovietų okupacijos metu darydami karjerą sovietinėje biurokratijoje. Vieni nesikišdami, kiti aktyviai dalyvaudami sovietinio okupanto biurokratijoje politrukais, žurnalistais, „mokslinio komunizmo“ dėstytojais, stukačiais ir kagėbistais. Jie niekada nedalyvavo nei partizaninėje, nei disidentinėje veikloje.

Nekalbu apie patyrusius tremtį, apie partizanus ir jų šeimas, nekalbu apie atsisakiusius tapti okupantų sraigteliais jų priespaudos mašinerijoje. Visi iki vieno vyresni TS-LKD Seimo nariai ir partijos vadovai 1950–1987 sovietinei okupacijai nesipriešino. Iš tos prisitaikėliškos praeities ir kyla poreikis ieškoti lengvinančių aplinkybių kolaboravimui, kaip antai madingas aiškinimas kad „tragiškų aplinkybių asmuo tik įtrauktas į kolaboravimą
skaityti plačiau