Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Laikas versti Cvirką, #šimašeu!
Kodėl Lietuvai būtinai reikėjo Škirpos lentelės skandalo? Todėl, kad rinkėjai nematė ideologinių skirtumų tarp politinių partijų. Dabar viskas aišku. Škirpą palikti, Cvirką griauti – konservatizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką griauti – liberalizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką palikti – socializmas.
Visi išsikasė tokio gylio apkasus, kad vienas kitame gyvo žmogaus nebemato, išsivadino fašistais ir komunistais, ,,užsibanino Feisbuke“ ir nustojo sveikintis gatvėje. Kaip pažįstama, gal net lietuviškai miela.
Feisbukiniai istorijos mokytojai ir eisenų su fakelais dalyviai iki čia tikriausiai neperskaitė ir jau nuskubėjo rašyti komentarų, kad lentelė buvo visai ne Kazio Škirpos, o Jono Noreikos. Tai yra Generolo Vėtros. Puiku, gero jiems savaitgalio, o su likusiais galime rimčiau pasišnekėti. Bet dar ne dabar, pirmiausia pacituosiu vilniečio Antano Zaleskio poliklinikoje nugirstą praeivio monologą: „Aš skaitau, kad nereikėjo griaut Petro Škirkos paminklo.“
Manau, kad maždaug tiek apie politikos aktyvistų bendruomenę drebinantį skandalą suprato vidutinis rinkėjas. Bet bent kelis kartus jau spėjo pareikšti savo tvirtą, kaip neplauto puodelio dugne pridžiūvę parudavusio cukraus likučiai, nuomonę: dėl visko kalti žydai. Ir išvis, užteks kentėti, nereguliuos jie čia mums, ką ant sienų kabinti. O Šimo baro apžvalgininkas dar ir pabendrino nuotrauką, kaip Kauno geto žydės pramogauja paplūdimyje. Argi ne kurortas?
Ties čia visas smagumas baigiasi ir prasideda liūdnoji straipsnio dalis.
Penktadienio pavakarę važiavau pro Seirijus Druskininkų kryptimi ir, vos nusileidęs nuo kalno su vėjo jėgainėmis, ties šalikelėje stovinčia nuoroda „Žydų genocido kapai“ visiškai spontaniškai įjungiau kairį posūkį. O jei jau įjungiau, tai ir pasukau, pastačiau automobilį seno išpuvusio lyg krūminis dantis gluosnio šešėlyje ir tylėdamas nuėjau porą šimtų metrų iki vienišo paminklo su Dovydo žvaigžde.
1941 m. rugsėjo 11 d. ten buvo sušaudyti 953 Seirijų krašto žydai – daugiausia moterys ir vaikai. Tokios pat žudynių vietos – prie Simno, Merkinės, Lazdijų. Visų miestelių, kuriuose gyveno gausesnės žydų bendruomenės. Kai sužymi jas Lietuvos žemėlapyje, atrodo, kad visa mūsų žemė tarsi kempinė prisigėrusi kraujo, kiekviena kalvelė atsimena žudomųjų aimanas ir maldas.
Tik niekas nenori prisiminti, kad nekaltą kraują praliejo savi – kaimynai lietuviai, nors ir prižiūrimi bei skatinami „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorių iš Vokietijos. Jei prisimenam, tai tik per sukaktis, pro sukastus dantis, tarsi atiduodami duoklę kažkam svetimam, nes taip reikia.
„Ir visiems broliams lietuviams sakau ir sakau iš tikrųjų jau ketvirtį amžiaus: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina, kuriai meldžiamės, kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka“, – šią savaitę parašė profesorius Vytautas Landsbergis. Parašė eiliuotai, gerokai ilgiau, dar ir Vilniaus merui įgėlė, bet aš cituoju tik tą dalį, kuri man patiko.
Neapykanta, kuri snaudė mumyse ir prasiveržė pirmąją karo vasarą, net ir pasikeitus kartoms, niekur nedingo, tarsi ligos užkratas, ilgai laukęs, kol nusilps organizmas.
Sustojau pasimelsti Barauciškės miške ne už ten palaidotas Holokausto aukas. Joms mano maldų jau nereikia – nuteisino nekaltai pralietas kraujas. Ir ne už budelius, kuriems jau niekas nepadės. Tik už tai, kad žudančiam neapykantos demonui daugiau nebūtų leista mūsų užvaldyti. Net tada, kai labai norisi nusilipdyti sau didvyrių iš ne visai tam vaidmeniui tinkamų praeities asmenybių. Nes kas gali labiau pakenkti pastangoms formuoti istorinę sąmonę pokario partizanų aukos pagrindu, jei ne bandymai įkurdinti ant to paties pjedestalo ir Holokaustu susitepusius asmenis?
Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės. Tada riba, kas vertas paminklų, gatvių pavadinimų ir lentelių, o ką geriau prisiminti tik kaip neatlaikiusias išbandymų tragiškų laikų asmenybes, bus aiški kiekvienam. Neapsimeskim, kad trūko kažkokių diskusijų, kai tos diskusijos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, o jų dalyviai išsiskirsto tik dar labiau susipriešinę, bet neradę bendro sutarimo.
Nes dabar būtų nesąžininga užstrigti diskusijose panaikinus tik su naciais kolaboravusių asmenybių pagarbos ženklus, o palikus sovietinius. Žaliojo tilto balvonų nukėlimas vyko pernelyg seniai, kad jį kas nors prisimintų. Laikas versti Cvirką, #šimašeu! Nes kartą pradėjęs viešųjų erdvių apvalymą ir pavadinęs tai lyderyste, pusiaukelėje sustoti negalite. Pusiausvyra požiūryje į nacių ir komunistų atminimo ženklus negali taip ir likti neribotam laikui pažeista.
O paskui dar paskolinkite šauniųjų „Grindos“ vyrų druskininkiečiams. Atsibus vietinis svarbiausias įtariamasis trečią kartą jaunavedys vieną rytą, pažiūrės pro langą, o Vijūnėlės dvaro nesimato. Ir ne todėl, kad čiurlioniški rūkai paslėpė.