LRT.lt

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė. Nuotrauka E.Blaževič

Viename šiaurės Lietuvos miestelyje sutikta vietos muziejininkė papasakojo, kaip jos močiutė visą gyvenimą nerado ramybės, nes nepaėmė auginti žydės vaiko. Netrukus visi miestelio žydai buvo sunaikinti.

Ir taip miestelis po miestelio, važiuoji ir nieko nėra. Žagarėje, tiesa, ant kiekvieno namo dabar kabo po lentelę, kurioje pažymėta, kas tame name gyveno, ką tie žmonės ten veikė.

Žagarės žydus į getą suvarė vienu Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Vėtros įsakymu. Keliais kitais Noreika nurodė, ką reikia daryti su žydų turtu. Labai netrukus po suvarymo į getą ir Žagarės žydų neliko. Net jei būtų norima jų pavardes iškalti paminkliniame akmenyje, nebėra kam jų visų prisiminti.

Vėtra vėliau persimainė, jį naciai už antinacinę veiklą išiuntė į Štuthofo lagerį. Jį kankino ir naciai, ir sovietai.

Štai kodėl esą Joną Noreiką-Vėtrą reikia vertinti ne tik pagal epizodą, kur jis suvarė žydus į getą. Istorikui ir Seimo nariui Arvydui Anušauskui, daugeliui jo partiečių, kito veikėjo – Kazio Škirpos, kurio pavadinimo gatvę ką tik pakeitė, ir Vėtros šalininkų bei gerbėjų atrodo, kad kankinamas abiejų totalitarinių režimų Jonas Noreika atpirko savo kaltę už tai, kad prisidėjo prie Holokausto.

Ir tas epizodas, kuris iš esmės reiškė Lietuvos žydų pabaigos pradžią, nėra pats reikšmingiausias jo biografijoje.

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Ar tikrai galima ir kur mus nuves, kai priklausomai nuo politinių vėjų, nuo ideologijos, nuo siaurų interesų ir šiuo konkrečiu metu susiklosčiusių aplinkybių iš biografijų bus rankiojami gerieji epizodai kažkam nusprendus, kad juodieji – ne tokie reikšmingi?

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Iš Vėtros biografijos tuomet iškrenta tai, kad jis prisidėjo prie Holokausto. Getai visuotinai pripažįstami kaip Holokausto dalis, Popiežius čia, Lietuvoje, meldėsi už getų kalinius.

O iš to 1941-ųjų trumpo vasaros–rudens laikotarpio iškrenta, kad tuometis lietuvių elitas, kiek jo buvo likę, aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo šalininkai pataikavo naciams, o kai kurie ir kolaboravo su jais. Vieni mažiau, kiti – labiau savanoriškai ir entuziastingai.

Tai buvo vos keli mėnesiai, tačiau šių kelių mėnesių padariniai guli Lietuvos miškuose suversti į duobes, o šiandien mes Lietuvoje vis dar diskutuojame, kaipgi galėjo šitaip atsitikti, šitaip žiauriai, be pagrindo, ištisi miesteliai ir miestai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ir dar su lietuvių pagalba.

Kai iškrenta šie epizodai iš didvyriais vadinamų tragiškojo laikotarpio biografijų, neįtikinamai skamba, jog Lietuvos žydai buvo paaukoti vardan Lietuvos nepriklausomybės vizijos. Pačių lietuvių. Iš pradžių žodžiais, o paskui, labai greitai, ir veiksmais.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Gali būti, kad po šios tragedijos daug kas atgailavo ir stengėsi visais būdais atsiriboti, tad ne mūsų valioje smerkti, nes nei buvom, nei savo akimis regėjome, kas vyko, o kalbėti – ne taip ir sunku.

Tačiau kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui turi savo mechanizmą. Partizanams sunaikinti sovietai sukūrė vienokį, naciai žydams – kitokį. Nė vienas neveikė be savų vykdytojų.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Ir visų mūsų pasirinkimai turi pasekmes. Kartais – be galo tragiškas.

Noreika, kaip ir toji moteris, nepriėmusi žydės vaiko, pasirinko, o mūsų vaikai turi žinoti, ką tai reiškė, kuo tai baigėsi ir ką jiems daryti, jei, neduokdie, jiems kada nors gyvenime reikės atsidurti tokioje akistatoje su savimi pačiu.