Akmenės rajono laikraštis “Vienybė”, Leopoldas Rozga
Pirmadienį, liepos 22 dieną, įvykusi Pasaulio teisuolės Onos Šimaitės vardo suteikimo Akmenės bibliotekai ceremonija – gera dingstis atsigręžti į jau nutolusią žydų diasporos sunaikinimo Lietuvoje vasarą. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai:. Vilniaus krašto bendruomenės “Lietuvos Jeruzalė” narys Daumantas Todesas, Plungės žurnalistas, rašytojas Eugenijus Bunka, visuomenės veikėjas Rimantas Stankevičius.
Daugiau apie iškilmingą ceremoniją, suteikiant Akmenės bibliotekai Pasaulio teisuolės Onos Šimaitės vardą, galite skaityti Akmenės ,,Vienybės” laikraštyje: file:///C:/Users/Ilona/Downloads/2019%2007%2027%20aVienybe.pdf
Nacių ir jų padlaižių 1941 metais įvykdytas šiurpus, nežmoniškas nusikaltimas – masinis žydų sunaikinimas – iki šiol kaip negyjanti žaizda visai pasaulio žydų bendruomenei. Jis tarsi ašaka gerklėje ir Lietuvos visuomenei.
Nuotraukoje Akmenės žydų Verbovskių šeima. Archyvuose rasta informacija byloja:
Čia rabino Nahumo Mordechajaus Verbovskio, kuris yra rabino Yehudos Leibo sūnus, šeimą. Nahumas Mordechajus nuo 1907 m. buvo Akmenės rabinas. Jis taip pat buvo paskutinis Akmenės žydų bendruomenės rabinas, kurį su šeima nužudė naciai su pagalbininkais 1941 m.
Nuotraukoje Iš dešinės pirma sėdi Kagan (vardas nežinomas), antroji moteris yra jos dukra, Jenta Verbovski Kagan, gim. 1882 m. Trečias – Nachumas Morduchajus Verbovski gim. 1875 m. Viduryje jo dukra Gita gim. 1912 m. Prie tėvo stovi jauniausias sūnus Jokūbas. Antroje eilėje iš dešinės stovi: dukra Hana gim. 1910, sūnūs Jošua, Aronas ir Moshe Yitzhak gim. 1905 m. Fotografuota iki 1929m.
Moshe Yitzhak Verbovski ir jo žmona Malka Zaveliovaitė, gimusi po 1934m. turėjo dukrą Miriam. Visi jie žuvo 1941 m. Akmenėje. Sūnus Aronas liko gyvas, po Holokausto emigravo į Izraelį , sūnus Jošua – Ovsei – mokytojas buvo evakuacijoje 1942 m. Rusijoje. Gita dirbo tarnautoja Kaune , žuvo per Holokausta Kaune.
Dalis vadinamojo 1941 m. birželio sukilimo aktyvių veikėjų tuomet tapo uoliais hitlerininkų parankiniais, o tiksliau – žmogžudžiais. Tai nelengva pripažinti, į paviršių išplaukia vis nauji herojai, kuriuos norėtųsi pašlovinti, bet dalyvavimo holokausto skerdynėse šešėlis temdo ir didžiausius nuopelnus. Antai ir iš mūsų krašto kilęs nepriklausomybės kovų dalyvis buvo pelnęs du Vyčio kryžiaus ordinus, tačiau 1941 metais uoliai dalyvavo naikinant Akmenės žydus ir nepabėgusius į Rusiją sovietinės valdžios valios vykdytojus.
Taip ir susiformavo paradoksali nelygybė. Suaugo ir subrendo jau kelinta Lietuvos gyventojų karta, kuriai žydai tarsi kažin kokia beveidė masė. Ir minint egzekucijų datas bei vietas, dažniausiai apsiribojama tautybės paminėjimu, girdi, buvo naikinami žydai. Kad jie buvo Lietuvos valstybės piliečiai, dauguma – ir uolūs savo valstybės rėmėjai bei ugdytojai – tarsi pamirštama. O juk pirmiausia jie buvo žmonės, augino vaikus, mylėjo, liūdėjo, džiaugėsi, meldėsi. Jų pavardžių bei vardų šiandien niekas nei prisimena, anei žino. Nėra jokių atpažinimo ženklų ir mūsų krašte.
Regis vienintelis informacijos apie žydų diasporą, gyvenusią dabartinio Akmenės rajono teritorijoje, šaltinis yra ne Lietuvoje. Izraelyje, Jeruzalėje, jau daug metų veikia Holokausto kankinių ir herojų atminimo tarnyba, kuri administruoja virtualią Centrinę holokausto aukų duomenų bazę. Ten tarp milijonų pavardžių minimos ir mūsų krašte gyvenusių žydų pavardės bei primenami tragiški likimai.
Pasklaidykime kartu to milžiniško archyvo lapus. Juose patvirtinama seniai žinomi duomenys, jog dabartinio Akmenės rajono teritorijoje daugiausia žydų gyveno Papilėje ir Akmenėje.
