Lietusos žydų (litvakų) bendruomenė siūlo perskaityti istorikų nuomones. Čia skelbiama istoriko dr. Norberto Černiausko nuomonė.
Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja galėtų turėti naują pavadinimą: sostinės taryba liepos 10d. pradėjo svarstyti idėją pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės. Po pateikimo klausimui buvo pritarta, o galutinį sprendimą tarybą priims kitame posėdyje, liepos 24 d. Oponentų vienas pagrindinių argumentų susijęs, jų teigimu, ,,nepakankamu dokumentų kiekiu manyti, jog Kazys Škirpa buvo Holokausto Lietuvoje ideologas. Sprendimas keisti pavadinimą, dar nepriimtas.
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius dr., Norbertas Černiauskas:
Alėjos prie Vilnelės pavadinimo klausimas jau senokai nėra istorinis ar su kokiais nors dar papildomais dokumentais susijęs reikalas. Tai jau politinės kultūros ir bendruomeninės empatijos klausimas.
Tiek Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, tiek kiti pagrindiniai Holokausto Lietuvoje tyrėjai savo darbuose yra konstatavę, kad K. Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas be visos patriotinės, anti-sovietinės ir „Naujosios Lietuvos“ kūrimo retorikos propagavo politinį antisemitizmą (ne buitinį), kuris įvairiais kanalais buvo perduotas ir į sovietų okupuotą Lietuvą.
Visuomet galima teigti, kad (pilnavertiškam K. Škirpos veiklos supratimui) galbūt trūksta dar kažkokių papildomų istorinių dokumentų, galime abejoti kai kurių šaltinių pagrįstumu (išties, vieno itin kontraversiško atsišaukimo istorija dar nėra iki galo ištirta), kelti mokslines diskusijas – tai normali akademinė praktika, kuri jokiu istoriniu klausimu niekada nesibaigia. Tačiau, vargu ar dar galima teigti, kad sprendžiant vienos alėjos pavadinimo klausimą, vis dar trūksta esminių duomenų, kad vyksta selektyvus vieno istorinio asmens „teismas“ ar „pritemptas“ praeities vertinimas iš šiandienos pozicijų. Juk svarstomas objekto pavadinimas, kuris pagrįstai žeidžia dalį istorinės miesto bendruomenės, o ne rengiamas vieno asmens visą gyvenimą apimantis teisinis įvertinimas ar mokslinė monografija apie jo visą politinę veiklą.
Be to, politinė idėja nukreipta etniniu ar konfesiniu atžvilgiu didelės dalies visuomenės teisių suvaržymui, nebuvo jokiomis formomis kaip nors toleruojama tarpukario Lietuvoje (1918-1940), tad nėra jokių objektyvių priežasčių manyti, kad tai Lietuvoje galėjo tapti norma ir karo metais. Tad vargu ar galima teigti, kad tai yra kažkokia patogi šiandienos „intervencija“ į praeitį. Pasikartosiu – tai jau ne istorinių diskusijų objektas, o šiandieninės empatijos reikalas.
Tiesa, nemanau, kad Škirpa, kaip kad yra teigiančių, buvo tiesioginis Holokausto Lietuvoje ideologas, tačiau jo antipilietinė politinė veikla vadovaujant LAF‘ui, susijusi su politinėmis pastangomis apriboti ar iš viso atimti pilietines teises Lietuvos piliečiams žydams dėl jų tautybės nedaro garbės nei XX a., nei XXI a. Lietuvos visuomenei bei valstybei.
