Dr. Akvilė Naudžiūnienė. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka
Bernardinai.lt Rosita Garškaitė
„Tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui“, – teigia istorikė, edukacinių pasivaikščiojimų vedėja AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ, praėjusį mėnesį Vilniaus universitete apsigynusi disertaciją „Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve 1918–2018 m.“
Iš interviu su mokytojais išryškėjo, kad jie linkę tautines mažumas laikyti problema, probleminiu klausimu, o ne paprasčiausiu faktu. Tai ryškiausia lenkų, rusų bendruomenių atžvilgiu. Tuo metu dėl karaimų, totorių problemų nekyla – jie egzotiški, nes galima kalbėti apie kibinus ir šimtalapius. Žydai suvokiami kaip problema Holokausto kontekste, tačiau jie tampa labai įdomūs, kai kalbama apie kultūrinį ar kulinarinį paveldą – chalą, beigelius.
Kuo pasireiškia tautinių mažumų kaip problemos suvokimas?
Kai kurie mokytojai nevengia tiesiai pasakyti, kad tai problema, įvardija, jog sudėtinga mokyti apie Holokaustą, Vilniaus mokyklose – apie Vilnių tarpukariu bei lietuvių ir lenkų santykius. Mokytojai teigia, kad dar kyla barnių tarp lietuvių ir lenkų moksleivių. Natūralu, kad tokioje situacijoje mokytojams nelengva. Priešiškos moksleivių reakcijos mokytojai sakė sulaukę ir pradėję kalbėti apie rusus Lietuvoje. Tuomet šių temų vengiama: mokytojai užsiveria, nenori nieko dėl to daryti. Tai patvirtino įsivaizdavimą, kad tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui
Padarei 14 interviu su mokytojais. Kas dar atrodo reikšminga iš surinktų duomenų?
Pastebėjau pavienių mokytojų pastangas tarsi išpirkti visą lietuvių tautos kaltę dėl Holokausto. Interviu nuolat būdavo pabrėžiama, kad pamokose tikrai kalbama apie žydus, jog reikia kalbėti apie Holokaustą. Prabilus šia tema, pasikeisdavo net mokytojų tonas ir kalbėjimo maniera. Man atrodo, kad toks požiūris – išmoktas. Dažnai jausdavau, kad kai kurie mokytojai kalba tai, ką reikia. Daugiakultūriškumo mitas sklando mokyklose, tačiau beveik nė vienas negalėjo pasakyti, kaip taikyti šią mokymo prieigą. Į tokius „iš viršaus nuleistus“ dalykus mokytojai nesigilina. Nors žinias jie reguliariai atnaujina, papildo, neatrodo, kad keistųsi supratimas, kaip reikia mokyti.