Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė vilniečius, garbingus svečius, diplomatus ir ministrus dalyvauti žydų mokslo instituto YIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje.. Ši lenta pastatyta Vivulskio gatvėje, kur nuo 1933 iki 1944 metų toje vietoje stovėjo pastatas, kuriame YIVO institutas veikė. Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas profesorius Leonidas Melnikas, YIVO vadovybė, Fania Brancovska.

YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje, 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie instituto tikslu numatė Rytų Europos žydų kalbos, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėjimus ir fiksavimą.Vilniuje atidarytas YIVO tapo didžiausiu jidiš mokslinių tyrimų centru pasaulyje, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją. Nenujausdami netrukus regioną užgriūsiančio neįsivaizduojamo masto naikinimo, instituto mokslininkai vietinėse žydų bendruomenėse rinko įvairius dokumentus ir archyvinę medžiagą.

YIVO atminimo lentą sukūrė Viktorija Sideraitė Alon, architektė–dizainerė (pirma dešinėje).

YIVO lentos dizaino idėją pristatė jos autorė: V.Sideraitė Alon:

,,JIVO (lietuviška transkripcija) yra kiaurymė, nes instituto Vilniuje po Holokausto neliko

YIVO – auksinėmis raidėmis simbolizuoja šiandien klestintį NY YIVO, įkurtą Makso Weinreicho..

Šių dviejų pavadinimų plastinis sujungimas – tarsi jungtis tarp kartų, tarp valstybių, kuriose

žydų mokslo institutas gyvavo anksčiau ir gyvuoja dabar, savo būtimi įrodydamas, kad kultūra gali atlaikyti net Holokaustą, (dažnai sakoma – kai mūsų neliks, liks kultūra – YIVO yra gyvas įrodymas). Papildomą prasmę ši YIVO/JIVO jungtis įgyja mūsų laikais, kai vykdomas tarptautinis YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas, paversiantis praeities palikimą viešai prieinamu ir pasiekiamu visiems kultūra besidomintiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje tie dokumentai yra saugomi, “- sakė Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė, kūrusi YIVO atminimo lentą.

Iki Antrojo Pasaulinio karo Vilniuje veikęs YIVO, tapo žydų kultūros centru ir litvakų pasididžiavimu. Nors dalis Vilniuje saugotų knygų ir dokumentų Antrojo Pasaulinio karo metais buvo sunaikinta, kitą dalį archyvų pavyko išsaugoti ir perkelti į per karą centrine YIVO būstine tapusį Niujorką. Šiandien YIVO išlieka vienu svarbiausiu žydų tyrimų institutu, kurio kolekciją šiuo metu sudaro beveik 400 tūkstančių knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų.

Prof. Leonidas Melnikas priminė, kad jidiš kalba skambėjo Vilniuje ne vieną šimtmetį, ši kalba kaip simbolis saugo litvakų atminimą. Prieš dešimtmečius dar skambėjusi visoje Lietuvoje, dabar ją girdime retai, bet džiugu, kad YIVO institutas sėkmingai tęsia veiklą Niujorke, o atidengiama lenta toje vietoje, kur stovėjo YIVO instituto nebeišlikęs pastatas, primena visiems kokią istoriją turėjome, žuvo žmonės, kūrę institutą ir dirbę jame, bet atmintis gyva, žodis nenugalimas.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kreipėsi į susirinkusius jidiš, jis yra išvertęs iš jidiš kalbos poetų kūrybą ir ne tik ją. Kultūros ministras priminė laikus, kai ši kalba buvo brangi Lietuvoje gyvenusiems žydams, kuri šiuo metu yra reikšmingas mūsų paveldas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas.

YIVO direktorių tarybos atstovė Irene Pletka, gimusi Šanchajuje, Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos išduotų vizų dėka jos tėvai, Lenkijos žydai, galėjo išvykti iš Lietuvos 1941m. Pletka dabar dirbdama YIVO prisideda prie jidiš kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Irene Pletka – ,,Kronhill Pletka” fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje bei kitur.

I.Pletka (pirma iš kairės) dėkojo YIVO direktorių tarybos vardu Lietuvos Kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei. Ji pasakojo, kad jjidiš kalbos ją mokė vieno YIVO įkūrėjo sūnus, karo metu partizanavęs – E. Železnikovas, po karo sugrįžęs į Vilnių, jis tikėjo, kad pavyks atkurti žydų gyvenimą, tačiau šiai jo idėjai nebuvo lemta išsipildyti, bet jis vylėsi, kad vieną dieną YIVO institutas tęs savo veiklą. „Mes esame įvykių liudininkai,- sakė I.Pletka. Didžiuojuosi, kad turime Niujorke stiprų YIVO institutą, archyvus, kad YIVO darbai ir instituto atminimas gyvas Vilniuje ir pasaulyje. Atidengta YIVO lenta įprasmina garsųjį YIVO, kuris nuo 1940 metų buvo išnykęs iš Lietuvos. Tikime ir džiaugiamės partneryste ir bendradarbiavimu, YIVO Vilniuje vėl gyvuos.”

1940 metais YIVO savo veiklą iš Vilniaus perkėlė į Niujorką, o po karo dalis Europoje išsaugotos medžiagos taip pat buvo atgabenta į naująją būstinę, kurios kolekciją šiuo metu sudaro daugiau nei 385 000 knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų ir kt. Prieš daugiau nei du dešimtmečius paaiškėjo, kad Vilniuje nuo nacių buvo išgelbėta, o vėliau nuo sovietų režimo iki pat 1989 metų buvo slapstyta dar viena dalis YIVO kolekcijos – per 10 000 retų ir unikalių leidinių bei 1,5 milijono įvairių dokumentų.