Gegužės 8 dieną Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) nariai susirinko Sudervės žydų kapinėse pagerbti Antrajame pasauliniame kare žuvusių kovotojų su nacizmu, fašizmo aukas.

Susirinkusieji sustojo prie paminklo, skirto Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos vadovui Icchokui Vitenbergui ir partizanei, kovojusiai prieš nacizmą Šeinai  Madeiskerytei pagerbti.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky priminė, kiek žydų buvo Lietuvoje prieš nacių okupaciją ir kokia tragiška gyvenimo pabaiga jų laukė, kiek jų buvo nužudyta. Buvusi Vilniaus geto kalinė ir pasipriešinimo dalyvė, partizanė Fania Brancovska kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba, prisimindama skaudžias karo patirtis ir artimiausių žmonių netektis. „Nepamirškit nužudytų, jie kovojo už jūsų laisvę“,- kreipėsi į visus F. Brancovska.

Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas prisiminė, kaip jis ruošėsi ambasadoriaus darbui Lietuvoje ir pirmiausia perskaitė knygą apie Vilniaus gete kalinamus jaunuolius, kurie pasiryžo priešintis, jis įsiminė Icchoką Vitenbergą, kurio vardas įrašytas ant paminklo, taip pat Abos Kovnerio, Fanios Brancovskos pavardes.

Įkūrus Vilniaus geto pasipriešinimo Jungtinę partizanų organizaciją (Fareinikte partizaner organizatcje) – FPO iki 1943 m. vadovavo I. Vitenbergas, po to – Aba Kovneris. FPO vadovybėje aktyviai veikė skyrių vadai Samuelis Kaplinskis, B. Goldšteinas, kovinių junginių instruktorius Levas Ziskovičius, Jankelis Kaplanas, Sonia Madeiskerytė, 1943 metais FPO priklausė apie 400 narių. I.Vitenbergas buvo išduotas,  gestapas pateikė ultimatumą, kad sunaikins getą, jeigu I. Vitenbergas neatvyks į policiją. FPO rengėsi sukilti, bet tarp geto gyventojų kilo panika ir pasipiktinimas. Sukilimo atsisakyta. I. Vitenbergas pasidavė ir buvo perduotas gestapui, jis buvo rastas gestapo štabo kameroje nusinuodijęs.

Ambasadorius A.Maimonas pagerbė aukų atminimą, skaitydamas Kadišą, maldą už žuvusius.

Po to visi nuėjo prie paminklo, skirto nužudytiems geto vaikams. Fania Brancovska pasakė, kad prieš nužudant, iš jų visų paėmė kraują. Kad ir kaip nekentė žydų, bet jų kraujas buvo reikalingas, – kalbėjo F.Kukliansky. Prie šio paminklo A. Maimonas uždegė žvakę ir perskaitė maldą.