Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąją – Segalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė