Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune
Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt
Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje dar gana nauja ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]
Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.
Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis: jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.
Tačiau vien gerų norų ekonominės veiklos plėtrai nepakako – reikėjo ir finansinių resursų. Pirmaisiais pokario metais Lietuvos žydams pinigais daug padėjo jų giminės bei fondai iš JAV ir kitų turtingų valstybių. Tačiau tikėtis vien tik paramos iš užsienio buvo neverta. Ir tai puikiai suprato aktyvioji žydų bendruomenės dalis. Kaip nurodo vienas žymiausių Lietuvos žydų litvakų istorijos tyrinėtojų Dov Levin: „nemažai vidurinio sluoksnio žydų, ir ypač inteligentija, (…) ėmėsi palengvinti žydų pragyvenimą, tvirtinti ekonominį socialinį žydų masių pagrindą, Ekonominei tarybai prie Žydų reikalų ministerijos paskatinus bei padėjus, o „Foundation“* parėmus, buvo įsteigta valstybinė kooperatyvinių kredito įstaigų finansinė sistema.“[2] Kredito kooperatyvai „Folksbankim“ ( liaudies bankai) buvo steigiami visoje šalyje – 1920 m. pabaigoje jie veikė 44 miestuose ir miesteliuose ir turėjo didžiulę įtaką smukaus ir vidutinio žydų (ir ne vien jų) verslo skatinimui ir palaikymui.
Centralinis žydų bankas Kaune
1920 m. kovo 15 d buvo įkurtas Centralinis Lietuvos žydų bankas kooperacijai remti (trumpiau vadinamas Centraliniu žydų banku), tapęs žydų kredito kooperatyvų finansiniu centru. Jo steigėjais buvo S.Goldbergas, O.Finkelšteinas, M. Rabinas, N.Rachmilevičius, T.Šapira. Bankas savo veiklą pradėjo tik po metų – 1921 m. lapkričio mėnesį.
Banko steigėjai buvo gerai žinomi žydų bendruomenei, tačiau tarp jų bene žymiausias yra Nachmanas Rachmilevičius (1876-1942). Įgijęs puikias filosofijos, fizikos, chemijos, aukštosios matematikos mokslų žinias Karaliaučiaus ir Leideno universitetuose, jis 1905 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi prekyba mišku, aktyviai dalyvavo žydų visuomeninėse organizacijose. 1918m. buvo išrinktas į Lietuvos Valstybės tarybą ir nuosekliai pasisakė už žydų bendruomenės paramą Lietuvos nepriklausomybei. 1920-1922 m. buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, priklausė žydų frakcijai. Ketverius metus (1928 – 1932 m.) jis dirbo Vokietijoje, o nuo 1935 m. buvo Lietuvos Generalinis konsulas Tel Avive, ten ir mirė 1942 m. Už nuopelnus Lietuvai N. Rachmilevičius 1933 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Kauno Žydų banko valdyba: antras iš kairės Aleksandras Ziselis Machtas. Trečias iš dešinės-Isakas Brudnas, 1921-1926 buvo banko direktorius. Aleksandras Machtas tapo jo įpėdiniu šiose pareigose.
Steigėjai numatė, kad banko įstatinis kapitalas bus 3,01 mln. auksinų (Lietuvos valiuta iki lito įvedimo 1922 m.). Iki 1926 m. bankas buvo žydų kredito kooperatyvų finansinis centras. Tuo metu iš 6,1 mln.Lt suteiktų paskolų kredito kooperatyvams buvo paskolinta 4 mln. Lt.[3] 1930 m. jau veikė 85 Liaudies banko filialai, turėję 22262 pajininkus (narius, mokančius nario mokestį)[4]. Centralinis žydų bankas, kaip ir kiti bankai, savo veikloje išgyveno tiek pakilimo, tiek ir nuosmukio laikus. Iki 1925 m. bankas kilo: indėliai padidėjo net 13,2 karto nuo 0,6 mln. iki 7,9 mln., jis gavo ženklias paskolas iš užsienio ir Lietuvos banko. Tačiau turto ir vertybinių popierių jis turėjo labai mažai – vos 0,3 mln.Lt. Tad tų metų pabaigoje banką palietė rimta krizė: indėlininkai pradėjo atsiimti savo pinigus, užsienyje protestuojamiems vekseliams ir kitoms operacijoms atlikti ėmė trūkti pinigų, jos buvo nutraukiamos. Paaiškėjo, kad bankas turi nemažai blogų paskolų. Prie banko būklės blogėjimo prisidėjo ir naujojo pastato Kaune statybos, kurios kainavo milžinišką tuo metu sumą – 1,7 mln. Lt.[5]
Ši banko krizė buvo daugiau nei rimta: ji sukėlė nepasitikėjimą žydų kredito įmonėmis tiek šalyje, tiek ir užsienyje. Centralinio žydų banko vadovai pagalbos kreipėsi į Lietuvos banką, prašydami suteikti 1,2 mln. JAV dolerių paskolą. Kadangi prašoma suma buvo milžiniška, tai ji būtų žymiai sumenkinusi valstybės valiutos atsargas Lietuvos banke, todėl nebuvo suteikta. Tačiau, kaip rodo to meto šaltiniai (spauda, archyvų dokumentai) Lietuvos bankas už Centralinį žydų banką suteikė garantijas, pavyzdžiui, Drezdeno bankui 350 mln. Lt sumai. Bankui gelbėjimosi ratą „metė“ ir tarptautinės žydų organizacijos. Įvykdžius banko reorganizaciją, padidinus įstatinį kapitalą iki 3 mln. litų, beveik pusei akcijų perėjus į American Jodint Reconstruction, Jewish Colonial Trust ir Drezdeno žydų banko rankas, krizė buvo suvaldyta. Tai konstatavo 1926 m. pabaigoje inspektorių revizija. Jų surašytame patikrinimo akte pažymėta, kad „banko direkcija atidžiai ir rimtai seka, ir veda visus reikalus, (…) padėtis visiškai stabilizuota ir tvirta. Indėlininkų interesai pilnai pasaugoti“[6]
1932 m. naujuoju Centralinio žydų banko valdytoju buvo paskirtas Aleksandras Ziselis Machtas (1892-1973). Ekonomikos studijas baigęs Briuselyje, jis nuo pat banko įkūrimo dirbo jame ir nuėjo visą karjeros kelią – nuo eilinio tarnautojo iki vadovo. A.Z. Machtas buvo ne tik puikus finansininkas, bet ir vienas talentingiausių Lietuvos šachmatininkų. 1927 metais jis tapo pirmuoju Lietuvos šachmatų čempionu. Ši titulą apgynė ir 1931 m. Ne kartą atstovavo Lietuvai pasaulio šachmatų olimpiadose, Baltijos šalių šachmatų bei kituose tarpvalstybiniuose turnyruose.
1936 m. A.Z. Machtas su šeima išvyko į Palestiną. Tam turbūt buvo dvi priežastys: jo vaikai, Rivka ir Jakovas, buvo sionistinių pažiūrų, pasiryžę kurti savo valstybę Palestinos žemėje. Kita vertus, matyt ir pats A.Z. Machtas realiai įvertino Europoje vykstančius politinius procesus, į valdžią Vokietijoje atėjus Hitleriui, ir numanė, kas laukia žydų, įsigalėjus naciams. Atvykęs į Palestiną, jis iš karto buvo pastebėtas jos pramonininkų asociacijos, jam buvo pasiūlyta Tel Avive įkurti naują banką. A.Z.Machtas įkūrė „Industrial bank“ ir jam vadovavo net iki 1962 m., kol sukako 70 metų.[7] A.Z. Machto atminimas saugomas ne tik Izraelyje, bet ir Lietuvoje. Nuo 2013 m. Lietuvos žydų bendruomenės nario Boriso Rositsano iniciatyva pradėti rengti „Aleksandro Machto atminimo šachmatų turnyrai“, kuriuose dalyvauja kelios dešimtys šalies šachmatininkų.
Centrinis Žydų kooperatyvų bankas, įkurtas Izraelio Bunimovičiaus name, Vilno, dirbo nuo 1921m. 1940m. nacionalizuotas. 
Panevėžio žydų bankas
Ketvirtajame dešimtmetyje Centralinis žydų bankas jau tapo labiau panašus į kitus šalies bankus, aptarnavo ne kredito kooperatyvus, o privačius asmenis, o jo centrines funkcijas perėmė ir Liaudies bankų vienijančiu centru tapo Žydų liaudies bankų sąjunga. Nors Liaudies bankas buvo sukurtas, visų pirmą, žydų verslo bei žmonių kasdieniams poreikiams tenkinti, tačiau narystė jame nebuvo ribojama tautiniu pagrindu. Jis buvo atviras ir kitiems Lietuvos gyventojams. Tačiau lietuviai gana atsargiai naudojosi banko paslaugomis. Tik 6-7 proc. nežydų buvo Liaudies banko nariais[8]. Gal būt tam įtakos turėjo ir tai, kad visa dokumentacija buvo vedama ir su klientais dažniausiai bendraujama jidiš kalba.
Įdomu pažymėti, kad liaudies bankai užsiėmė ne tik jiems būdinga finansine kreditine veikla. Savo nariams ji teikė daug kitų paslaugų – nuo juridinių konsultacijų iki lietuvių kalbos mokymo kursų, taip pat aprūpindavo savo narius sąskaitybos knygomis, kitais dokumentais, leido įvairią spaudą, net vykdė ekonominius tyrimus. Taip pat turėjo stipendijų fondą amatininkams rengti bei jų kvalifikacijai kelti.
1939 m. šalyje veikė 85 žydų liaudies bankai, turėję 9,5 mln. Lt indėlių, 6,2 mln. Lt išduotų paskolų užsienio kapitalo. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos mėnesį liaudies bankai buvo nacionalizuoti, jo nariai prarado visus indėlius.
[1] Cit. Prieiga per internetą : http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/bankai-ir-palukanavimas-skolinimosi-paprociai-lietuvos-didziojoje-kunigaikstysteje-/1537
* American Joint Reconstruction Foundation –Amerikos jungtinis atstatymo fondas
[2] Dov Levin. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vilnius, 2000, p.96.
[3] V.Terleckas. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941.Vilnius, 2000, p.67.
[4] Dov Levin. Min.veik.
[5] Ten pat.
[6] V.Terleckas.Min.veik., p.71.
[7] V.Žeimantas.Lietuvos sporto klubas „Makabi“1916-2016. Vilnius,2015, p.53.
[8] V.Terlecikas. Min.veik., p.181.
