lrytas.lt
Penktadienį Anapilin iškeliavo vienas garsiausių pasaulio rašytojų Amosas Ozas. Izraeliečiui, sirgusiam onkologine liga, buvo 79-eri.
A.Ozas ne sykį buvo vienas rimčiausių pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Pernai jo naujausias romanas „Judas“ pretendavo į prestižinę „Booker“ premiją. Rašytojo kūryboje ne sykį paminima Lietuva ir Vilnius.
Nenuostabu: net kelios A.Ozo giminės kartos gyveno Valkininkuose, o tėvas studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir gyveno dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Tačiau jis su šeima dėl antisemitinių nuotaikų buvo priverstas išvykti į Izraelį.
Šių metų pavasarį A.Ozas gavo siuntinį iš Lietuvos, kuriame buvo mūsų šalies archyvuose rasti jo tėvo studijų Vilniaus universitete dokumentai. Rašytoją pradžiugino paštu gautos tėvo studijų knygelės.
Tad jis šiemet gegužę su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Ramūnu Gerbutavičiumi mielai sutiko pasikalbėti ne vien apie savo tėvą.
– Autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ jūs aprašėte savo tėvo sąsajas su Lietuva. Kaip jūs atsimenate tėvą?
– Tėvas mano atmintyje išliko kaip Europos intelektualas, kurio jausmai Europos atžvilgiu buvo labai prieštaringi. Mat jo šeima gyveno Europoje, kuri pati ją ir išvarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, gal tai buvo tėvo laimė, nes jei jis nebūtų išvarytas ketvirtajame, greičiausiai būtų nužudytas penktajame dešimtmetyje. Tiek mano tėvas, tiek jo šeimos nariai, tiek senelio šeima mylėjo Europą, bet patys panašaus jausmo nepatyrė. Tai buvo vienpusė meilė.