Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje lapkričio 15d. surengtą prisiminimų vakarą, skirtą pianistei, koncertmeisterei, legendinei pedagogei Nadeždai Dukstulskaitei (1912-1978) pradėjo Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos, muzikologas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pats mokęsis pas N. Dukstulskaitę „Ąžuoliuko“ mokykloje.
Renginyje dalyvavo ir prisiminimais dalinosi, pianistas doc. Robertas Bekionis, “Ąžuolų” klubo Vyrų choras (meno vadovas prof. Povilas Gylys) prof. Silvija Sondeckienė, violončelininkas Valentinas Kaplunas, operos solistas tenoras Rafailas Karpis.
Praėjo 40 metų nuo legendinės pianistės mirties. Į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salę paminėti šviesaus atminimo pedagogės, susirinko žydų bendruomenės nariai, profesionalūs muzikai ir buvę „Ąžuoliuko“ choro dainininkai, dabar jau „Ąžuolų“ chore dainuojantys, solidūs, garsūs įvairių profesijų vyrai, kurie uždainavo taip jautriai, tarsi jų būtų klausiusi pati mokytoja Nadežda Dukstulskaitė.
„Ąžuolų“ choro vadovas Povilas Gylys, dainavęs berniukų chore „Ąžuoliukas” ir gyvenime pasirinkęs choro dirigavimo specialybę, išaugęs iki žinomiausių Lietuvos choro meno vadovų, kelerius metus dirbo berniukų choro „Ąžuoliukas“ chormeisteriu ir dirigentu. Jis prisiminė tuos laikus, kai H.Perelšteinas ir N. Dukstulskaitė kūrė „Ąžuoliuką“. Pianistė akomponavo mažylių chorui. „Savo elegancija ir muzikavimu ji pakylėdavo vaikų dainavimą į aukštą lygį, – prisiminė P. Gylys. Ir dabar „Ąžuoliukas“ gyvuoja, o „ Ąžuolų“ choras jį remia kaip galėdamas“.
L. Melnikas pasakojo apie savo mokytojos gyvenimą. N. Dukstulskaitė gimė muziko šeimoje. 1918 m. jos šeima persikėlė į Kauną, kur nuo 7 metų ji lankė privačią E. Herbeck-Hansen fortepijono studiją. 1926 m. baigė Berlyno J. Šterno konservatoriją (fortepijono klasę), 1926–1929 m. studijavo Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje.
Talentinga muzikė, Berlyno muzikos absolventė buvo viena pirmųjų Kauno radiofono pianisčių, o prieškariu radijo eteryje buvo girdima nuolat. Nadeždos Dukstulskaitės, pianistės vardas – suaugęs su prieškario Kauno radiofonu, pokario Vilniaus radiju ir choru „Ažuoliukas“. Moteris, per stebuklą išsigelbėjusi iš Kauno geto, ten praradusi dukrelę, pabėgo iš geto pas savo gelbėtojus – Sofijos ir Kazio Binkių šeimą. Artimuosius praradusi, po karo pradėjusi dirbti, tapo neprilygstama koncertmeistere, ji nuostabiai akomponavo, buvo kamerinių ansamblių dalyvė, pedagogė. Tol, kol eteryje reikėjo groti gyvai, N. Dukstulskaitė buvo etatinė radijo pianistė, net gyveno kambarėlyje virš studijos, kad prireikus, tučtuojau atsidurtų eteryje. Ji net įgarsindavo filmus tiesiogiai.
1954m. pianistė pradėjo dirbti filharmonijoje ir 1959m. – „Ąžuoliuke“, fortepijono pamokos buvo nepaprastai reikšmingas etapas jos pačios ir berniukų mokinukų gyvenime. „Jos klasėje stovėjo fortepijonas, sofa, ant stalo visada būdavo saldainių,- prisimena savo vaikystę L.Melnikas, dar ir dabar dėkingas N. Dukstulskaitei, kad pats pasirinko muziko profesiją.“
Iš mažuliukų „Ąžuoliukų“ N. Dukstulskaitė išaugino garsius atlikėjus, vienas jų – Robertas Bekionis, pripažįstamas kaip jautrus, profesionalus akompaniatorius. Kartu su žinomu lietuvių bosu Vaclovu Daunoru (vėliau – Niujorko Metropolitan Opera solistu) jis koncertavo įvairiuose Vokietijos miestuose ir surengė penkis koncertinius turus po JAV. Prisiminimų vakare R. Bekionis prie fortepijono pasakojo vieną po kito epizodą apie savo mokytoją.
Povilas Gylys prisiminė pirmąją „Ąžuoliukų“ vasaros stovyklą Šventojoje 1961m, tuomet ten buvo uždara pasienio zona, į kurią leisdavo įvažiuoti tik su leidimais. Sužinojęs apie galimybę vaikams vasarą ilsėtis prie jūros, „Ažuoliuko“ garsusis vadovas Haris Perelšteinas „pramušė“ leidimą, vasaromis Šventosios mokykloje apgyvendinti choro vaikus. N. Dukstulskaitė stovyklavo drauge su savo auklėtiniais. Ji ten koncertuodavo, parengdama repertuarą vaikams ir jį aiškindama, pasakodavo apie įvairų grojimo stilių. Vakarais mokytoja stengdavosi, kad vaikai jos kambaryje susirinktų gerti po stiklinę pieno, kuris būdavo perkamas iš ūkininkų.
R. Bekionis gyvai prisiminė kaip jis 1959m. įstojo į N. Dukstulskaitės klasę. H.Perelšteinas pastebėjęs vaiko gabumus, patarė jo tėvams kreiptis pas mokytoją Nadeždą. Pianistas prisimena pirmą vizitą: mokytoja gyveno Vilniaus centre, Radiofono pastate, pirmojo aukšto komunalinio buto kambaryje, kur stovėjo fortepijonas, o ant jo tupėjo katė. (Ta fortepijoną paveldėjo R. Bekionis). Dukstulskaitė klausė dėmesingai ir apsiėmė jį mokyti, pamokos tęsėsi 10 metų, kol R.Bekionis tapo konservatorijos studentu, pirmuoju įstojusiu ne iš specialiųjų muzikos mokyklų, bet iš „Ąžuoliuko“. Tai buvo išimtis.
Kai mokytojos Nadeždos brolis padovanojo „Hebrajų maldos“ natas, R.Bekionis tuo metu nė nemanė, kad kada nors jas teks groti, nes Sovietų sąjungoj to viešai groti buvo neįmanoma. Natos gulėjo 30 metų, kol pirmą kartą drauge su Leonidu Melniku jie abu sugrojo „Hebrajų maldą“, tai buvo ypatingas įvykis, kurį R.Bekionis visada prisimena. Smuikininkas Borisas Traubas pritaikė šį kūrinį trims instrumentams ir „Hebrajų malda“ tapo mylimiausiu kūriniu, visada primenantį N. Dukstulskaitę ir jos brolį.
Profesorė Silva Sondeckienė šiltai pasakojo prisimindama mokytoją – asmenybę, kaip žmogų, gavusį gyvenimo dovaną iš Aukčiausiojo. Puiki pianistė, ji ne tik grojo, ji improvizavo, gerai jausdama prasmę. Prof. S.Sondeckienė – violončelės virtuozė, bet jos dviem sūnums Dukstulskaitė atidarė duris į muzikos pasaulį. Suprasdama, kad vaikai turi mokytis muzikos ir žinodama, kad geriausia pradėti nuo fortepijono pamokų, gaidų, tonacijų, nes prie fortepijono viskas greičiau tampa aišku. Su talentinga pedagoge mažieji Sondeckiai, būdami 5-rių metų pradėjo nuo fortepijono muzikos, o po to jų gyvenimas pasisuko plačiau, vienas pasirinko smuiką, kitas – violončelę,- šiandien muzika yra jų gyvenimas, kurį gavo kaip dovaną iš N. Dukstulskaitės. Vaikai ją labai mylėjo, mielai eidavo į jos pamokas, mama S. Sondeckienė dėkinga už mokytojos žmogišką šilumą, meilę vaikams. Kai berniukai tampa paaugliais, jiems paprastai rūpi kiti dalykai: geriau kamuolį paspardyti, nei muzikos mokytis, bet mokytoja sugebėdavo juos patraukti. Haris Perelšteinas yra pasakęs, kad nei vienas vaikas, dainuojantis „Ąžuoliuke“, neturėjo reikalų su policija. Jie buvo kitaip auklėjami ir auginami, jiems atsiverdavo turtingas muzikos pasaulis su Bachu ir Mocartu dar vaikystėje.
Dėkojame už šiltą ir malonų vakarą Leonidui Melnikui, Robertui Bekioniui, Rafailui Karpiui.
