Emilija Dadurkevičienė (Sudvajūtė), gimusi 1930 metais Alytaus apskrityje, Sudvajų kaime ieško Doros Gershanovič, su kuria kalėjo Stalino laikų lageryje nuo 1950m., o 1961m. abi perkeltos į Mordovijos lagerį. Ką nors žinančius apie Doros Gershanovič likimą prašome parašyti communications@lzb.lt
Daugiau apie Dorą Gershanovič Kustanovič drauge kalėjusios Iros Verblovskajos prisiminimuose:
„Toje pačioje statybininkų brigadoje Dora Gershanovič iš reemigrantų šeimos, grįžusi iš Amerikos į ,,pergalingą socializmą”, dirbo kurdama naują savo gyvenimą. Kaip šeima, išvykusi iš Ukrainos 1918 m. bėgdama nuo pogromų, galėjo gyventi kažkur užsienio šalyje, kai vyko didžiuliai įvykiai namuose ?! Tokių kaip Doros tėvas Gershanovič reikėjo kaip gero specialisto Maskvoje, kur šeima saugiai gyveno kelerius metus. 1937 m. tėvas ir jo žmona buvo areštuoti ir sušaudyti.
Dora liko viena. Ji turėjo giminaičių Baltijos šalyse, todėl pasitaikius galimybei 1940 m. ji išvyko į Estiją, norėdama iš ten pabėgti karo pradžioje toliau į rytus. Ji puikiai mokėjo estų, latvių ir, žinoma, anglų kalbą.
Dora draugavo su vietiniais, savo įpročiais ji niekuo nesiskyrė nuo estų ar lietuvių. Ji vengdavo nepažįstamų žmonių, svetimiems galėjo atrodyti arogantiška. Bet kokiu atveju buvo suprantama, kad ji turėjo siaurą savo giminaičių ratą, kurio neketino plėsti. Tik netikėta nelaimė, su kuria ji susidūrė ir sulaukė užuojautos ne tik iš draugių, ji tapo atviresnė. Dora dirbo statybinėje brigadoje kartu su stipriomis, fiziškai atspariomis moterimis.
Kartą kirviu kapojo vielą, iš kurios darė vinis, ji susižeidė, vielos gabaliukas pakliuvo į akį. Nepavyko išgelbėti akies, Dora tapo neįgali. Tokia būsena ją slėgė. Pasibaigus karui, ji išvyko į Tartu, kur dėstė anglų kalbą, o pirmai progai pasitaikius, pagyvenusi, ligota, vieniša, išvyko į Ameriką. Tolesnis jos likimas nežinomas.“
Jei kas nors pažinojo Dorą ir žino, kaip susiklostė tolesnis jos likimas, parašykit: