…Kai Draga Mariška pradeda dainuoti, publika apmiršta. Ir visi norėtų, kad daina tęstųsi, tęstųsi be galo…

Žydai mėgsta klausytis Dragos Mariškos dėl to, kad jos dainavime daug „sielos“, kvepia žydišku liūdesiu…Jos dainavime jie girdi sužeistos krūtinės ir nuskriaustos sielos verksmą. Gailesio jausmas slėgia širdį, ir paskui ne taip lengva pamiršti jos šviesųjį veidelį, gilias juodas, susimąsčiusias akis, keistus dainos žodžius ir maloniai skambantį balsą. Aišku, kad dėl Dragos Mariškos atsiranda daug, daug mėgėjų, pasiruošusių eikvori pinigus. O „raudonanosis“ tuo labai patenkintas. Kitos dainininkės ir šokėjos jai pavydi ir, kad galėtų, vandens šaukšte ją paskandintų. O, kad jos sužinotų, kur buvo šią naktį Draga Mariška! Jos atiduotų už tai visus savo dirbtinius brilijantus! Jos praneštų apie tai, kam reikia, ir atsilygintų su ja už visus pavydo metus…

Kur tačiau buvo Draga Mariška?

Sinagogoje…

Visą Šolom-Aleichem apysaką skaitykite iš pageltusių “Žydų rinktinės apysakos” puslapių. Rinkinys išleistas 1931 m. Kaune. Vertimai surinkti ir parengti spaudai Žydų Švietimo Draugijos rūpesčiais.